Puntuko akmuo. Labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas dunkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.



Akmens ir jo vardo kilmė apipinta legendomis. Pasakojama, kad Puntuką nešęs velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, tačiau gaidžiui užgiedojus nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką ir tas nukrito į mišką. Ši legenda primenama ir Antano Baranausko poemoje Anykščių šilelis. Pasak kitų padavimų, ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas, taip pat minima, kad tas Puntukas nedoras buvęs, norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį. Manoma, kad Puntukas nuo pagonybės laikų buvęs religinių apeigų vieta.



Ištrauka iš A. Baranausko "Anykščių šilelio": Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba užuverst upės: bet kaip tik išvydęs ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys. Paskui ant jo lietuviai dovanas kūrenę, kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni. Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta, daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai su tekstu iškalti pietiniame Puntuko akmens šone. Lietuvoje ruošiantis paminėti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 10-metį, 1942–1943 m. skulptorius Bronius Pundzius su talkininkais Puntuko akmenyje per 180 dienų iškalė lakūnų bareljefus bei jų testamento fragmentą.

Nuo 1988 m. kasmet liepos 16-osios vakare prie Puntuko rengiamos "Lituanicos" skrydžio atminimo iškilmės.