Okuličiūtės dvarelio rūmai

Anykščių miesto centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a. I-oje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai: nedideli, santūrių, kameriškų formų, vieno aukšto su žema mansarda. Jie taisyklingo stačiakampio tūrio. Priekiniame pastato fasade akį patraukia išraiškingas portikas. Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčio keturios jonėninio orderio kolonos. Jos remia puslankio formos prieangio stogelį ir tarsi kviečia pakeleivius užsukti į vidų. Stačiakampiai vidutinio dydžio dvivėriai langai kadaise buvo su filinginėmis medinėmis langinėmis, kurios iki šių dienų neišliko. Rūmų autorius - ligi šiolei nežinomas profesionalus architektas. Jis pasitelkė grynas XIX a. neoklasicizmo formas, jas meistriškai įjungė į vietos gamtinę ir architektūrinę aplinką. Anykščių miesto statinių kontekste, kuris dėl istorijos eigoje praūžusių karų, gaisrų ir kitų negandų dabar turi skurdoką senosios architektūros paveldą, šis pastatas yra neįkainojamas perlas, priklausantis XIX a. carinės Lietuvos aukštosios bajoriškosios materialinės kultūros palikimui.

Rūmų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė.

1928 m. Kaune išleistame leidinyje „Akiras. Anykščiai“ rašytojas Antanas Vienuolis - Žukauskas rašė: „ <...>Šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale įrengusi salę, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelstų ir pakonferuotų. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko iki šiai dienai. Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuličiūtė buvo suimta ir ištremta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amada. Amada nerimo Anykščiuose ir „savo“ rūmus padovanojo išdavikui sekretoriui“ (p. 27 - 28 ).

Šis savininkas po neramaus gyvenimo dvarelyje buvo pakartas ar pats pasikorė.

A. Vienuolis ten pat rašė, jog nuo lenkmečio iki 1928 m. rūmus valdė 8 savininkai, tačiau patys čia negyvendavo, o pastatą nuomodavo. Čia buvęs paštas, antstolių kontora, urėdija....

Prieš I pasaulinį karą dvarelį nusipirkęs ponas iš Sankt Peterburgo ir čia gyvenęs iki pat mirties. Apie 1918 - 1919 m. Okuličiūtės dvarelio savininku tapo vaistininkas, A. Vienuolio - Žukausko bičiulis Donatas Šukevičius, kuris šį dvarelį nupirko savo tėvams norėdamas, jog jie persikeltų iš kaimo į miestelį. Šukevičiai dvarelį valdė iki 1940 m., restauravo pastatą ir tuo pačiu atnaujino prie rūmų XIX a. įrengtą parką su likusiais retų rūšių medžiais ir dekoratyviniais krūmais.


Nuotraukoje: Okuličiūtės dvarelio savininkai Šukevičiai apie 1925 - 1926 m. 1 eilėje iš kairės: Donatas Šukevičius, Liuda Šukevičienė, Tadas Šukevičius, Gražina Šukevičiūtė, Apolonija Šukevičiūtė - Baltranienė, Povilas Baltranas, 2 eilėje iš kairės: Uršulė Raudonikaitė - Šukevičienė, Vincentas Šukevičius.

A. Žukauskas - Vienuolis rašė : „Reginys iš tų rūmų ir parko - vienas gražiausių ne tik Anykščiuose, bet gal ir Lietuvoje“. Pastačius malūną, dvarelio parkas labai nukentėjo nuo vandens, nes Šventoji dalį parko apsėmė ir išplovė. 1948 m. A. Vienuolis - Žukauskas, rašydamas apie Anykščių istorijos paminklus, apgailestavo, jog šiame pastate visas vidus buvo išgriautas, jame veikusi vilnų karšykla ir verpykla, veltinių dirbtuvėlė, uždarytos, pastatas paverstas sandėliu - supilti grūdai, pristatytas raudonų plytų priestatas, galutinai subjaurojęs dvarelio stilių.

Nuo 1955 metų Okuličiūtės dvarelyje įsikūrusi Anykščių viešoji biblioteka (nuo 2007 m. vadinasi L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka.).

Pradžioje biblioteka gavo tik pusantro kambario. Be bibliotekos tame name dar buvo Miesto vykdomasis komitetas, Namų valdyba ir Pionierių namai. Tik negreit šios įstaigos viena po kitos išsikėlė palikdamos vis daugiau vietos bibliotekai. Šiuo metu čia veikia du Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros bei Kraštotyros ir leidybos skyriai.

2019 m. Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka įsteigė naują bibliotekos filialą – vaikų ir jaunimo literatūros edukacijos centrą „Istorijų̨ dvarelis“. Restauruotas ir moderniai įrengtas ilgus metus „Okuličiūtės dvareliu“ vadintas pastatas, atgyja naujam gyvenimui ir kviečia apsilankyti visus kuriems įdomus kūrybiškas laisvalaikis.

Ši edukacinė erdvė, skirta visiems vaikams ir nevaikams, mėgstantiems istorijas ir paslaptis. Ji atsirado iš didelio noro kviesti šeimas ir moksleivius į ugdančias, edukacines veiklas, bei nuo ankstyvo amžiaus vaikams formuoti įprotį̨ turiningai leisti laisvalaikį, puoselėti kūrybiškumą, ugdyti meilę istorijai ir knygoms.

Dvarelyje ne tik galima, bet tiesiog būtina VISKĄ liesti! Interaktyviai įrengta Istorijų̨ dvarelio ekspozicija leidžia lankytojams netikėtu kampu pristatyti žinomus istorinius faktus bei atrasti ir išryškinti mažiau žinomas detales. Edukacijos pasitelkiant interaktyvią ekspoziciją tampa smagiu mokymosi būdu.