ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

 Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susisielojusi ir privargusi.
    Parėjusi pavalgė šiltų, nuo pusryčių likusių batvinių, pasrėbė rūgusio pieno ir, užuot prigulusi pailsėti arba bėgusi į vakaruškas, kur, buvo girdėti, vaikinai jau virkdė armoniką, paėmė nuo tvoros milžtuvę ir apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan, į Galus, karvių melžti.
    Saulė buvo dar aukštai, ganyklos netoli, ir Veronika, paėjėjusi ežia į rugių lauko vidurį, perbrido skersai dirvos, išėjo pievelėn ir apsidairė. Apsidairiusi metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko:
    - Dievuliau mano, dievulėliau mano!
    Buvo ji šiandien miestelyje, buvo bažnyčioje, pašte; buvo nuėjusi pas vieną moterėlę, kurią iš draugių buvo girdėjusi didelę daktarę esant mergaičių nelaimėje.
    Nors ir ji pati gana keistai jautėsi, bet vis dar nesitikėjo, o šiandien daktarka galutinai ją įtikino ir pasakė, kad ji iš tikrųjų esanti nėščia.
    Be kitų patarimų, davė jai dar tokių, rupių miltelių, už kuriuos Veronika, vos ne vos nuderėjusi penkelgę, užmokėjo dešimt auksinų.
    Jau antras mėnuo Veronika vaikščioja paštan ir vis veltui; jos mylimasis Juozelis, išeidamas Amerikon, buvo prižadėjęs ir ją prie savęs pasiimti ir tam tikslui atsiųsti šipkartę ir šimtą rublių kelionei.
    Bet laikas bėgo, o šipkartės ir pinigų kaip nėr, taip nėr.
    Paštas bei daktarka labiausiai Veroniką ir suerzino.
    Valandėlę pagulėjusi, išsiėmė Veronika iš užančio rudą suglemžtą popieriuką, išvyniojo jį, pauostė baltą druskelę ir, paseilėjusi mažojo piršto galelį, liežuviu pamėgino - druskelė kaip druskelė: trupučiuką karstelia, trupučiuką surstelia ir nemaloniai dvokia.
    - Ir visą, suvirinus su rūtomis, reikės tokią bjaurią iš karto išgerti, - aimanavo Veronika, vartydama ant delno popieriuką ir atsimindama kitus daktarkos įsakymus.
    - Gerai, kad dar gelbės, o jei ne! - ir tarytum kas peiliu pertraukė per merginos širdį.
    Greit suvyniojusi druskelę, apsivertė aukštielninka, užmerkė akis ir susimąstė...

    Ant kalno rugiai, pakalnėj kviečiai -
    Šūkavo ūkavo močia dukrelę:
    - Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo,
    Žada tave tėvulėlis už kriaučiuko duoti... -

varinėdama parugėje žąsis, dainavo piemenė žąsioganė.
    Ilgai gulėjo Veronika pievelėje, vartėsi, blaškėsi, klausėsi žąsioganės dainos, o bėda, baisioji bėda, apie kurią ji, dar nekalta būdama, be pasibaisėjimo nė pagalvoti negalėdavo, dabar gyva stovėjo akyse.

    Nei aš eisiu namo, nei aš eisiu už jo, -
    Palauk, palauk, bernužėli, dar ne tavo valia... -

vėl nutraukė jos sunkias mintis žąsioganės daina. Pramerkė akis: viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir šnibždėjo: "Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!.."

    ...Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo,
    Žada tave tėvulėlis... -



nesiliovė piemenė, ir Veronika, sunėrusi už galvos rankas, vėl užmerkė akis...
    - Nejaugi jis mane prigaus ir neatsiųs nei šipkartės, nei kelionei pinigų?.. Nepadės jam viešpats dievas už mano jaunas dienas, - nusiramino Veronika ir atsiminė jo meilius žodelius, saldžius glamonėjimus, pasakojimus apie Liepoją, Katerinoslavą ir Ameriką, į kurią jis ilgai ruošės ir galop išėjo. Atsiminė: toks pat šventadienis, sėdi jiedu rugių lauke žalioje pievelėje; Juozelis vis kalba, vis pasakoja, savo akimis jos akis seka, jai rankas spaudžia, prie jos glaudžias, galvą jai ant kelių deda. Kartais, tarytum šnekos pristigęs, nutyla, susimąsto ir, nuraškęs smilgą arba išrovęs laibą rugelį, vedžioja juo po Veronikos atlapą kaklą, šiurpina kasas... O ji kartais jaučia, kartais ne, kartais pyksta, kartais šypsos. Jai nesipriešinant, dar labiau įsidrąsinęs Juozelis... E, ką čia žmogus viską išpasakosi: nei tamsi naktelė, nei šviesus mėnulis visa matė - viską žino tik jiedu ir dievulis trečias.
    - Ak! - suriko Veronika ir vienu matu atsisėdo: niekur nieko; tas pats mėlynas tolimasis dangus, kregždės, štarai, mašalų spiečiai, vieversėliai, - tik per jos kaklą kutendama bėgioja marga dievulio karvytė, o jai pasivaideno, kad Juozelis smilga vedžioja.
    "Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda", - kaip ir pirma tebešnibždėjo į ją žiūrėdami rugiai.
    Truputį pasėdėjusi, atsistojo Veronika ir apsidairė: saulė jau leidosi žemyn ir savo paužulniais spinduliais glostė liūliuojančius rugius; iš sodžiaus keliu ir pakluonėmis takeliu po vieną ir būriais skubėjo į Galus su milžtuvėmis merginos, o vieškelyje, po kryžiumi, jau susirinko jų nemažas būrelis ir laukia pasivėlavusiųjų, kad, visoms susirinkus, eidamos uždainuotų.
    Lyg ką pavogusi pasislėpė Veronika rugiuose ir laukė, kol praeis visos draugės.
    Nedrąsu jai dabar buvo pasirodyti merginų pulke, nes rodės, kad kuri tik į ją pažvelgs, tuoj pastebės jos padėtį, įspės jos liūdesį ir bėdą.



    Visai kitokia buvo Veronika pirmiau. Jau treti metai tarnauja ji Šepečių sodžiuje turtingiausiam ūkininkui Kaikariui, ir per tą laiką taip ji susigyveno ir susiprato su šepetiškiais, jog kaip čia gimusi buvo.
    Ir vikri gi buvo Kaikario Veronika: ar tau vakaruškose, ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime - visur ji pirmutinė. Ir gera dainininkė buvo, ir balsą gerą turėjo. Visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo, o dainelių dainelių - tai ir per dvi šienapjūtes visų neišdainuodavo.
    Namie irgi tikra šeimininkė: ir prastus, ir aštuonianyčius pati įsiverti bei išsiausti mokėjo. O ruoša, anot Kaikarienės, tirpdavo jos rankose.
    Bet ir veidelį gi gražų Veronika turėjo. Ir kad nebūtų ji buvusi prasta bekraitė tarnaitė, tad piršliai ir jaunikiai seniai jau būtų suvalgę tėvelio dvarelį.
    Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, - tai į ją pažvelgus dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje. Tada tai ir paties turtingojo ūkininko sūnus prašnibždėdavo: "Kad tik tėveliai leistų, tuojau vesčiau ir nepažiūrėčiau, kad ji bekraitė mergaitė".
    Ar bažnyčion, ar iš bažnyčios, ar pakromy - visur Veronika ne viena.
    - Veronyt, mes šiandien nueisime į Šepečius vakaruoti, žiūrėk, patikit mus ir gražiai priimkit, - kalbino ją, išėję iš bažnyčios, Bukonių bernai.
    - E kolgi, jei atnešite riešutų, saldainių ir bent porą butelių vyno, tai ir patiksime, ir už stalo pasodinsime! - ilgai negalvojusi atrėžia jiems Veronika.
    - Veraniot, Veraniot, žiūrėk, nepasivėluok vakare mojavon, šiandien "Noveną" pradėsime giedoti! - šaukė ją tetulė Juozaponienė, tešlotomis rankomis išbėgusi iš pirkios.
    - Veronyt, širdele, kada gi liūdnąją sudainuosite: vakar su močia iki vidunakčio išsėdėjome belaukdami, - kalbino ją iš kito kiemo bevaikis dėdė Anupras, kuris vis juokdavos pasiimsiąs ją už išdukterę.

    Per kopūstus, per batvinius
    Pas mergaites ant nakvynės.
    Ri tai, ri tai ta, ri ta, ri tai tam! -

išsišiepęs ir pats sau pritardamas armonika uždainavo, sutikęs ją viduryje sodžiaus, Šaltenio pusbernis.
    - O kai rytoj kiaules pramiegosi, ar nelups kerdžius? - juokdamasi atsako jam Veronika, o susigėdęs vaikinas tik paėjėjęs gerą ariamą varstą pakaso pakaušį: "O tai sarmatos padarė, gyvačiukė!"
    - Kaip maišu bernioką apmovė, - rytojaus dieną juokėsi Kaikariui kaimynas Butkus, prie šulinio girdydamas arklius.



    Kaip žiemą, taip vasarą, kaip sekmadienį, taip penktadienį - visada ji būdavo linksma ir nė valandėlės ramiai nepasėdi. Ir ko tik ji neprasimanydavo!
    Žiemą, būdavo, ims ir pogulio vietoj perbėgs per sodžių: vienoje troboje pavogs kieno ratelį ir, užvertusi ant pečių pirmam pasipainiojusiam vaikinui, lieps nešti ten ar ten; iš kitos draugės pagriebs linų kuodelį, dar kitos nuriš raikštį, išsuks verpstą, iškrapštys špūlę; kai kurioms, prantesnėms, stačiai riktelės per langą arba mostelės ranka, ir žiūri, vakare susirenka su rateliais viešėti kokion noris pirkion viso sodžiaus merginos.
    Apsiliuobę ateina ir vaikinai. Atėję kas pančius suka, kas vyžas pina, o kas tiesiog ir niekus plepa su merginomis. Ir ilgai paskui tą vakarą po sodžių skamba linksmi jaunimo juokavimai ir dainos.
    Tik vienui vieno daiktelio neteko Veronikai - tai dievobaimingumo, už ką ją sodžiaus moterėlės ir bardavo, ir ūdydavo, ir privedžiodavo, ir baisių baisiausiomis kankynėmis po mirties baugindavo, tačiau niekas negelbėdavo, o jei kai kada ir paveikdavo, tai neilgam.
    Būdavo, kad mojavoj arba šventadieniais, rožančių kalbėdama, pažvelgs Veronika į kokį snaudžiantį vaikiną arba į dievobaimingą, lūpomis klebenančią bobelę ir, nebeišsiturėjusi juoku, prunkštelės per nosį, o paskui ją ir kitos.
    Na ir prasidėdavo gi tada, anot Juozaponienės žodžių, "velniui garbė".
    - Dievui tik ant garbės, sakau, su tokia malda, - pertraukusi pamaldas, pradėdavo Juozaponienė. - Ar pikta dvasia apsėdo, ar kurių norų? Gal užmačius čia?.. "Antra tajemnyčia. Aplankymas Elžbietos šventos. Tėve mūsų, kurs esi danguose..." - toliau poteriaudavo.
    Merginos pačios save žnaibydavo, kramtydavo lūpas, stengdavosi įsivaizduoti baisiausias pomirtines kankynes "čyščiuj" ir šiokiu ar tokiu būdu mėgindavo nusiraminti.
    Tačiau nusiraminus vos tik prieidavo Veronikos eilė kalbėti paslaptį, kai ji lyg poterius pamiršdavo, lyg kuo paspringdavo, lyg ją kosulys paimdavo, ir žiūri, viena kita mergina, padariusi nekalčiausią veidelį ir užtraukusi ant akių skarelę, išsprukdavo iš pamaldų.


    "Tri tri triii, tri triii", - uždūdavo ganyklose kerdžius, tuo merginoms pranešdamas, kur ganomi galvijai.
    Šoko Veronika nuo pievelės, pasiėmė iš rugių milžtuvę ir apsipešiojusi išėjo takelin.
    Merginos jau buvo toli, ir tik už rugių buvo matyti jų skarelės ir girdėti daina.
    "Tri tri triii, tri triii", - dar uoliau pūtė it užkimusion dūdon kerdžius, išgirdęs merginų dainavimą.
    - Žiūrėkit, ot ir Veronika atsiveja, - sušuko viena mergina, grįžtelėjusi atgal.
    - Iš tikrųjų Veronika. Kurgi ji būtų buvusi lig šiol? - pridūrė kita.
    - Mat gal vis dar tebenuobodžiauja, tebesiilgsta Juozelio.
    - Lauk, taip jis ją nuogą pliką ir ims, gal neras Amerikoj gražesnės ir turtingesnės?..
    - Veronyt, kurgi tu lig šiol viena buvai? - sušuko vienu balsu susilaikiusios merginos. - O mes ir vakaruškose tavęs ieškome, ir namie. Tetulė sako: "O kas ją žino, pasiėmė nuo tvoros milžtuvę ir išėjo pro kluoną".
    Tačiau nė viena dar neįspėjo Veronikos pasislėpimo priežasties.
    - O žinote, mergiotės, kas man šiandien atsitiko, - visa paraudusi ir sumišusi, bet apsimetusi linksma ir rami esanti, pradėjo teisintis Veronika: - rytą padžioviau milžtuvę ant tvoros ir, išeidama bažnyčion, pamiršau nuimti, ir štai saulėj taip perdžiūvo, jog ligi šiol mirkiau baloje, kol subrinko.
    - Gi ir surado laiką, kada mirkyti, - lyg piktuoju, lyg geruoju užpuolė ją Baltakio Onutė.
    - O žinai, Veronyt, vakaruškosna atėjo Bukonių ir Paberžių bernai, atsinešė dvi armonikas ir smuiką, tai pašoksime! - džiaugdamasi pasakojo Veronikai vakaruškininkė Katriutė.
    - Atėjo ir Samuliukas amerikantas, kad žinotum, su laikrodėliu ir su kaliošais, - pakuždomis pasigyrė Veronikai Jono Šližio Marytė.
    - Tai pasiskubinkime, mergiotės, kad dar su saule pareitume namo, - rūpino drauges ir Veronika, o tuo tarpu jai dabar visai nerūpėjo nei bernai, nei vakaruškos: tik traukė kažkas įlįsti kur nors tarp eglių, toliau nuo žmonių, ir gerai iš visų pusių apgalvoti savo bėdą.
    - Veronyt, varyk čia savo dvyląją, greta melšime, - kibo prie Veronikos įsimylėjusi Samuliuką Šližio Marytė, norėdama dar kažką jai pasakyti.



    Pamelžusios karves, vėl susirinko merginos į būrį ir nekantriai laukė sugaišusiųjų. Visos jos šiandien buvo gražiai apsidariusios išeiginiais rūbais, nepaprastai gyvos ir linksmos, ir ne viena gal svajojo susitikti su savo mylimuoju berneliu ir su juo klėtelėje pasikalbėti.
    Išėjusios vieškelin, merginos sudainavo:

    Kai man mažą matulė augino,
    Niekas manęs sviete nepažino,
    Niekas manęs sviete nepažino...

    Vedė Veronika, ir jos malonus, skardus, šiandien nepaprastai liūdnas balsas, savo tembru ir gaida skirdamasis iš kitų balsų, plačiai skambėjo po ganyklas ir laukus.

    ...Kai matulė nustojo liūliuoti,
    Tai gegutė pradėjo kukuoti,
    Tai gegutė pradėjo kukuoti... -

dainavo merginos jau eidamos pakluone, o tuo tarpu sodžiuje, vakaruškose, pertraukė jas bernai:

    Kai aš augau jaunas bernelis,
    Buvau spakainas kaipo kvietkelis,
    Kolei norėjau, tolei uliojau,
    Kas yra do vargas, tai nežinojau...

    Kai Veronika, iškošusi pieną, nuėjo į vakaruškas, ten jau buvo visas sodžiaus jaunimas: nebuvo tik Juozaponioko, kuris visuomet šventadieniais arba skaitydavo visų šventųjų žyvatą, arba eidavo su moterimis kortelių traukti, ir nebuvo dar keleto "gerų", dievobaimingų tėvų vaikų.
    Oi, kokios ilgos ir nuobodžios pasirodė Veronikai vakaruškos! Kad ir muzika puiki buvo, ir šaunūs jaunikaičiai, ir gražios merginos, pirmojo linksmumo bei ūpo tiesiog ir pėdsako nebeliko.
    Kankino ją ilgas Juozelio neatsiliepimas, nedavė ramumo daktarkos vaistas ir toji baisioji nuodėmė, kuri be atgailos amžinai pražudo žmogų su vėle ir kūnu.
    Ar šokant, ar su berneliu klėtelėje šnekant, vis rodėsi Veronikai, kad šalia jos stovi jos baisioji bėda ir seka ją, kad kur nepasislėptų, ir rūpina, kad apie ją nepamirštų.
    Pabaigus šokį arba ištrūkus iš bernelio glamonėjimų, lįsdavo ji kertėn, kur nors tarp piemenių ir pusmergių, ir iš tolo žiūrėdavo į linksmas sveikas drauges ir gražius vaikinus. Žiūrėdavo, ir lyg pačios savęs gailestis, lyg pavydas kitoms imdavo ją smaugti.



    Gal dar ilgai būtų reikėję Veronikai kankintis vakaruškose, kad ne vienas mažas atsitikimėlis: Jonienė Šližienė, ilgai nebesulaukusi savo Marytės, prietemoje atėjo su vytine jos namo varyti ir, suradusi dukrelę jaunimo būryje, pradėjo ją žabu kapoti per pečius, per galvą. Kai, nebežinodama, kur iš gėdos dingti, Marytė pabėgo iš kiemo, Šližienė, atsikreipusi į vakaruškininkus, ėmė keikti ir juos, ir tų namų šeimininkus. Galop, padariusi gerą darbą, išvaikiusi vakaruškas ir prigrasiusi pranešti kunigams, išsinešdino.
    Pakilus didelei suirutei, Veronika pirmutinė išspruko iš vakaruškų ir viena parėjo pakluonėmis namo. Parėjusi dar ilgai nėjo gulti, tik susimąsčiusi iki pusiaunakčio išsėdėjo prieklėtyje.
    Rytojaus dieną atsikėlė ji anksti, pirmutinė sulakstė į ganyklas, pamelžė karves ir, parėjusi namo, pakūrė krosnį ir prikaitė puodus.
    Skubėdama, kol visi dar tebemiega ir neparjojo iš nakties bernas, prisiskynė darželyje dvi saujas rūtų, atsinešė iš klėties druskelę, kurią vakar buvo užkišusi už aruodo, ir, kaip pamokė daktarka, visa kartu suvirinusi, išgėrė pilną stiklinę.
    Gėrimas pasirodė toks aitrus ir toks neskanus, jog net ją visą pakratė.
    Be paliovos spjaudydama ir žiaukčiodama, dar greičiau ėmė ji šutruoti apie krosnį.
    Netrukus atsikėlė iš klėties šeimininkas, kamarėlėje pradėjo kosėti šeimininkė, o Veronika vis laksto apie krosnį ir vis spjaudo...
    Buvo jau ir blynus bekepanti, tik staiga ją išmušė prakaitas, ir pasidarė taip negera, tarytum troboje oro pritrūko.
    Vos atgaudama kvapą peržengė priemenės slenkstį, kaip kažin kas šusterėjo galvon, suspaudė širdį, ir Veronika, nespėjusi įsitverti tvorelės, parpuolė.
    Kai išbėgo iš trobos Kaikaris su Kaikariene, Veronika kaip negyva gulėjo vidury kiemo, o iš jos burnos pro sukąstus dantis sunkėsi žalios putos.
    Nieko nelaukęs šeimininkas tuojau išpylė ant jos nėšius vandens, šeimininkė parūkė švęstomis žolelėmis, ir Veronika nors tampėsi ir visa drebėjo, tačiau veikiai atsitokėjo.
    Subėgusios kaimo moterėlės dar aprūkė ją devyndrekiu, davė nuryti šv. Agotos duonos, pagirdė kažkokiomis žolelėmis, ir Veronika atsikėlė.
    Kadangi buvo šventadienis ir moterėlės neturėjo ką veikti, tai, pasinaudodamos gera proga, buvo suskatusios kunigą prie ligonės atvesti ir neatvedė tik dėl to, kad gerai įkaušęs Kaikario bernas Anicokas kone iki vakaro užtruko su arkliais.
    Po poros dienų Veronika visai pasveiko, ir nebereikėjo jau jai nei kunigo, nei egzorto, tik nuo to karto amžinai dingo jos veide skaistumas ir būdo linksmumas: nuo to karto niekas daugiau nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant. Bėda nugalėjo ją, susiliejo su ja ir užnuodijo visas jos mintis, būdą ir visą gyvenimą.

Nuo vaisto nė kiek Veronikai nepalengvėjo. O laikas vis bėgo ir bėgo.



    Štai atėjo ir darbymetė, jau ir pievas parugėj pradėjo pjauti.
    Dieną šen ir ten, tarp rugių, pievelėse, dygo ir augo dideli žalio šieno vežimai ir išdygę tarytum patys savaime girgždėdami ir krutėdami plaukė į sodžių.
    "Dzim dzam, dzim dzam", - visur buvo girdėti dalgių pustymas, plaktukų taukšėjimas, visur skambėjo linksmi žmonių balsai, dainos, juokavimai, ir, kaip rudenį gandrai, gražiomis rainelėmis apsidariusios pievose pulkavo merginos. Visų veiduose buvo matyti linksmos ir svarbios darbymetės reikšmė, ir, tarytum laukiant pravažiuojant kokio didelio bei garbingo svečio, visas sodžius ir kelias buvo nubarstytas žaliu žalumynu - šienu.
    O vakarais iki vidunakčio laukai ir sodžiai toliese ošė, o arti skambėjo jaunimo dainomis.


    Šalia didžiojo vieškelio, tarp tankaus mišraus miško, prie pat kelio stovėjo senas pakrypęs ąžuolinis kryžius.
    Kada ir kas jį statė, niekas iš apylinkės senelių nebeatminė ir nežinojo, tačiau visi jį didžiai gerbė, laikė didele šventenybe ir bėdoje lankė.
    Nė vienų metų, per kryžiaus dienas, apylinkės sodžių žmonės nepraleisdavo, neaplankę šito kryžiaus ir nepasilsėję čia pat augančių senų ąžuolų pavėsyje.
    Pavasarį, kai tik sužaliuodavo žolelės ir pražysdavo pirmieji žiedeliai, nežinomi žmonės aptaisydavo kryžių gėlėmis, apkabindavo nupintais žalumynų vainikais, mergaitės atnešdavo iš savo darželių pirmųjų radastų, žaliųjų rūtelių, vos tik pražydusių lelijų.
    Anksti pavasarį, dar sniegą tebevarant, jau vysdavo ant kryžiaus ankstyvos žibuoklės, geltonos purienos; vėliau gaubdavo liemenį baltos kaip varškė ievų šakos, iš tolo viliodavo praeivį baltos ir melsvos alyvos...
    Apie sekmines žinodavo praeiviai, kad jau artimuose sodžiuose sužydo mergaičių darželiuose žirnikai, čebatėliai, daržuose išsprogo perstupas, kad jau krauna žiedus bitinas; žinodavo, kad paupio paliūnėse užaugo Turko lelijų...
    Rugiams pradėjus plaukėti, po tris, po keturis kartus apvyniodavo kryžių dideli mėlynų rugiagėlių vainikai, perpinti ir pagražinti gedulingomis gegutės ašarėlėmis, pilkomis smilgomis, žaliais uogienojais.
    Šen ir ten už vainikų užkaišioti vysdavo dideli ramunėlių kerai, darželio mėtų pluoštai ir šlamėdavo ką tik išplaukėjusių rugių varpos.
    Rudenį, užėjus šalčiams, nokdavo prie kryžiaus, galvas palenkę, šalnos nukąsti paskutinieji jurginai ir nušalę, pajuodę tarytum gamtos gedulo ženklai gurksėdavo ant kryžiaus per visą žiemą.
    Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai, siausdavo po mišką sniegas, ūždavo, ošdavo pušys, plikais žabagarais tarytum kam grūmodavo ąžuolai ir kiti vasarą lapuoti medžiai, o sušalę, susitraukę jurginai šlamėdavo prie kryžiaus. Ir rodydavos praeiviui, jog šitie sušalę jurginai sapnuoja saulę, šiltą vasarą, ramias žvaigždėtas naktis, gražius, įvairių žolynų pilnus darželius; sapnuoja jų gražias šeimininkes mergaites... Ir nenorėdavo tikėti praeivis, jog, atėjus pavasariui ir atbudus gamtai, nebepražys, nebenusišypsos saulei iš naujo šitie jurginai: nesinorėjo tikėti, kad žiedas žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad nuskintas vysta ir nyksta...
    Po šiuo kryžium meldėsi lenkmety, prieš eidami miškan, apylinkės sodžių vyrai, paskui po juo verkė ir laužė rankas jų motinos ir žmonos, kai valdžia gabeno į Sibirą jų maitintojus.
    Po šiuo kryžiumi merdėjo, nesavo balsu šaukdama, dėdienė Adomienė, kai dvaro malūne amžinai sužeidė jos vyrą; čia pat vaitojo motulė, palaidojusi paskutinį savo sūnelį, verkė nuskriausta našlaitė, ir daug daug po šiuo kryžiumi ašarų išlieta ir bėdų išpasakota.
    Buvo pats vidunaktis ir pats įmygis, kai Veronika, vienoje rankoje rožančiumi, antroje laukinių žolynų vainiku nešina, artinosi miško takeliu prie šio kryžiaus.
    Tylu ir nejauku buvo miške, tik retkarčiais po medžiais sudžiūvusiuose penykščių metų lapuose čiužėjo beįžiūrimi gyvūnėliai, iš po kojų striksėjo varlės ir kur ne kur tamsoje žolėje spingsėjo kirmės blizgutės.
    Krūpčiojo Veronika nuo kiekvieno daiktelio sušlamėjimo, nuo kiekvienos po kojų šakelės sutraškėjimo ir, kalbėdama rožančių, varė šalin baisias mintis.
    Šit, kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnibždėjo viršūnėmis medžiai, per takelį šmėstelėjo paslaptingas šešėlis, miško gilumoje brakštelėjo sučiuravo į vienas kitą du medžiai...
    - Už dūšeles, tarp dviejų medžių kenčiančias: Sveika Marija... - šnibžda Veronika, rožančiumi žegnodama į miško gilumą.
    Atsiminė ji netoli miško neturintį gero vardo ežerėlį ir ant jo kranto, pamiškėje, pakaruoklių kapines, atsiminė kitados šitame miške ant pušies pasikorusį elgetą... Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją sekė.
    Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miškas, ir ilgas, pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas pasirodė protekėj vieškelis.
    Susilaikė Veronika, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir apsidairiusi, ar nėra ko ant vieškelio ir po kryžium, išlindo iš po medžių.
    Šmėstelėjo per vieškelį mergina, paskui ją šmėstelėjo pridūręs šešėlis, ir Veronika jau po kryžium.
    Vos tik ji pamatė tarp medžių pakrypusį kryžių ir gedulingai žemėj išsikryžiavusį jo šešėlį, kai jai suspaudė širdį, akyse sužibėjo ašaros ir nenuryjamas gurkšnis atsistojo gerklės gale. Ji ir pati nepamatė, kaip, paleidusi iš rankų vainiką ir rožančių, puolė prie kryžiaus ir, apkabinusi jį abiem rankom, visa prisiglaudė. O ašaros, didelės gailios ašaros ėmė riedėti iš merginos akių per veidą ir kryžiaus liemenį. Jos nelaimė buvo tokia didelė ir tokia opi, jog ji nebežinojo, kokiais žodžiais dievulį ir bemelsti, kad ją atitolintų... Ir rodės jai, kad iš viršaus žiūri į ją, nusidėjėlę, nukryžiuotasis, žiūri, mato jos ašaras ir be žodžių žino, ko ji prie jo atėjo ir ko reikalauja...



    Ir tik išsiverkusi susigriebė Veronika, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo nepermaldausi, ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliais vaikščioti aplinkui.
    Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą.
    Baigiant rožančių, taip jai pasidarė silpna, jog kas minutė turėjo ilsėtis ir skarele braukyti nuo kaktos prakaitą.
    Pabaigusi kalbėti rožančių ir daug kartų apėjusi aplink kryžių, prisiglaudė ji prie liemens ir ilgai sėdėjo, nekrutėdama iš vietos.
    Mėnuo jau nusileido už miško, ir tik kur ne kur protekėse ir ant vieškelio glūdėjo it paklydę jo paužulni spinduliai.
    Baidyklės išnyko, liovėsi lapuose čiužėję nematomi gyvi padarėliai, o medžiai tarytum vis dar nenorėjo nusileisti ir tebešnibždėjo kažin ką priešinga žmogui.
    Ilgai sėdėjo Veronika, įsmeigusi akis į paslaptingą miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis.
    Štai lazdyne, tarp lapų, sparnais suplasnojo paukštelis, viršum galvos čypaudamas šmėstelėjo šikšnosparnis, pakalnėje karktelėjo iš miego pakirdusi varna, ir toli už miško it gaidys pragydo. Ir vėl viskas nutilo.
    Norėjo Veronika dar truputį papoteriauti, bet, aiškiau išgirdusi sodžiuje gaidį ir nuklausiusi dirvoje čiulbantį vieversį, atsistojo ir, išėjusi į vieškelį, apsidairė. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo žmogui palankiau šnibždėti medžiai.
    Eidama mišku, Veronika išgąsdino kažin kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiužėjo lapuose, ir tiek jį mergina tematė.
    Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo: už ežero, kalne, per ūkanas matėsi it melsvais dūmeliais aptrauktas Šepečių sodžius, viršum kurio danguje tarytum dievulis patiesė baltinti du didelius pilkus audeklus - du debesėlius; o Galuose, viršum ganyklų, tarytum ką bloga darąs pagautas ir nežinąs, kur iš gėdos dėtis, kabojo visas išblankęs ir nugėdęs mėnuo.
    Žiūrint į paežerę, rodėsi Veronikai, kad tenai kažkas nakčia išpylė keletą šimtų nėšių verdančio vandens, kuris, lig šiol neataušęs, dar tebegaravo. Kur ne kur danguje tebetirpo žvaigždelės, o pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje.
    Štai, Veronikai bestovint, vienas audeklas atsisuko skersai sodžiaus, išsivyniojo, išsitempė, o antras pasislinko į rytus, pradėjo rausti ir aušros spinduliuose svilti... O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje...
    Jau maloniai, ramindami žmogų, suošė sušlamėjo medžiai, linksmai sučiulbo miške paukšteliai, ir savo gražia giesmele sveikino aušrą į padanges iškilę vieversėliai... O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje...
    Niekuomet dar Veronika nebuvo mačiusi tokio ankstyvo ir gražaus ryto.
    Tiesa, buvo vienas toks pat gražus rytas, bet tai buvo seniai, prieš keletą metų, kai ji buvo dar nedidelė piemenytė: panašus rytas buvo mamytės laidotuvėse, kai ją, visą naktį prie motutės karsto išsiverkusią, išvedė krikštomočia iš pirkelės ir pasodino pašalėj ant suolo.
    Ir tada buvo toks pat gražus melsvas dangus, toks pat perbalęs mėnuo, tokie pat keisti danguje debesėliai ir tokia pat graži ir maloni, viliojanti ir už širdies stverianti dangaus gražuolė žvaigždė Aušrinė.
    Ir atsiminė ji pirkelėje ant lentos baltu nuometu aprištą mamytę, atsiminė jos vaško geltoną raukšlėtą veidą, liesas ant krūtinės sunertas rankas...
    Atsiminė, kaip ji, tarnaudama Bukonių sodžiuje piemenyte, dar motutei gyvai esant, šventadieniais, neganomomis dienomis, lankydavos pas ją iš užupio. Atsiminė, kaip ją mamytė sutikdavo, kaip glostydavo, bučiuodavo, kaip niūniuodama supindavo jai kaseles ir kaip sekmadienio vakarą, palydėjusi iki šito kryžiaus, atsisveikindama bučiuodavo, bučiuodavo, prie krūtinės galvelę spausdavo ir vėl bučiuodavo... Ir gaili ašarėlė nuriedėjo per Veronikos nelaimės ir nemigos nuvargintą veidelį.


    Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi Veronika prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis augo didyn ir opyn.
    Veltui suvaikščiojo ji ir į šv. Jono atlaidus už trejeto mylių; nieko nepagelbėjo ir tokio daktarėlio vengrelio skystimėlis. Veronika žymiai pradėjo mainytis, sublogo, susitraukė, visai nustojo ramumo ir kantrybės. Pradėjo slapstytis nuo žmonių. Naktimis beveik nebeužmigdavo, o dieną prie darbo snaudulys kamuodavo... Galop, matydama, kad nei vaistai, nei maldos nebegelbsti, nusprendė nueiti pas ūkininkę Juozaponienę ir jai viską atvirai išsipasakoti: bene patars ką nors, bene nuramins, bene paguos...
    - Vis dėlto duos man kokį patarimą ir manęs nelaimingos pasigailės, - galvojo sau viena Veronika, užuot pogulio gulusi, eidama pakluonėmis pas Juozaponienę.
    Žinojo Veronika, kad Juozaponienė labai dievobaiminga moteriškė, įsirašiusi į visas brostvas, pranciškonus, kas sekmadienis eina išpažinties, tris dienas per savaitę pasninkauja. Žinojo ir pati matė, kaip nė vienas kunigas, grįždamas nuo ligonio, nepravažiuoja Šepečių sodžiaus, neaplankęs Juozaponienės, kuri ir pati tą vieną sūnų kunigu moko.
    Kai Veronika ėjo Juozaponienės kieman, šeimininkė, atsisėdusi ant priemenės slenksčio ir iki alkūnių atsiraičiusi rankoves, dažė puode siūlus.
    Priėjusi prie "tetulės" (taip ją visi iš didelės pagarbos vadindavo), pagarbino Kristų ir norėjo pabučiuoti ranką.
    - A! Veraniote, sveika gyva, - tarė tetulė Juozaponienė, apmetusi merginą nieko nereiškiamu žvilgsniu, ir atkišo pabučiuoti alkūnę, nes rankos buvo išdažytos mėlynais dažais.
    - Ką gi tu, dukrel, ar sveika, ar buvai prie egzorto? - pradėjo klausinėti Juozaponienė, skala badydama mirkstančius puode siūlus.
    - Ne, nebuvau, - atsakė Veronika silpnu, prislėgtu ir nusiminusiu balsu.
    - Tai kodėl gi nebuvai? - lyg supykusi, lyg merginos nepaklusnumu nusistebėjusi, jau gyviau paklausė Juozaponienė ir piktai pažvelgė į akis...
    - Tetulyt, aš ne... aš... - ir nežinodama, kaip pasakyti, pravirko ir užsitraukė ant akių skarelę.
    - Dievuliau tu šventas, kas gi tau, dukryt, kas gi? - pradėjo meilintis prie Veronikos tetulė ir, šluostydama į sijoną rankas, įsivedė merginą patamsėn, įvairiomis rūgštimis ir pelėsiais dvokiančion kamaron.
    - Kas gi tau, dukrel, sakyk, kas gi? - pridūrusi meiliai klausė Juozaponienė, stengdamasi nutraukti nuo merginos veido skarelę ir pažvelgti jai į akis.
    - Tetulyt, aš, aš, aš nelaiminga, - ir vėl nebepabaigė, o pasirėmė statinės ir apsipylė ašaromis.
    - Ak tu macnas, tu pone! - supratusi, kas yra, pradėjo gūžčioti Juozaponienė, stebėdamasi ne tiek merginos nelaime, kiek savo kvailumu. Ir kaipgi ji, kuri žino visas visos parapijos naujienas, ligi šiol dar nežinojo, kas dedasi čia, jos panosėje, ir nesusiprotėjo dargi tada, kai mergina buvo anąsyk, sekminėse, apalpusi.
    - Su kuo gi? Ar seniai gi? Kada gi? Veronika atsakė ir pasiteisino.
    - Lauk, šunie, kol kumelė išdvės, taip jis tave dabar ir ims! - atkirto jai Juozaponienė.
    - Ar buvai gi išpažinties? Ar sakeis gi kunigui? Ar padarei gi gailestį? - tėškė klausimą po klausimo jau ne juokais pradėjusi pykti tetulė...
    - Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Na, ag kad tu gi, kai anąsyk išgėrei šitos bjaurybės, būtumei numirus, tai su dūšia ir kūnu būtumei amžinai pražuvus. Ak tu macnas, tu pone! Ką dabar sužinoję kunigai sakys! - tarškėjo ir stebėjosi Juozaponienė, įmygus į šoną kumštį, nes nuo to karto, kai šv. Matauše per atlaidus prilamdė ją prie klausyklos, dabar prie kiekvieno susijaudinimo imdavo diegti šoną.
    - Veikiau prieik man išpažinties, prisipažink, melskis, padaryk atgailą... Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Matai, Veronika, ar aš tau nesakiau, kai tu krizendavai mojavoj arba rožančių giedant, kad nubaus tave ponas dievas; ot, matai, prie ko visa tai privedė! Kas nuo dievo atstoja, prie to velnias pristoja...
    Ir dar ilgai barės, stebėjos ir ūdijo merginą įtūžusi Juozaponienė.



    Veronika seniai jau nustojo verkusi ir tik, statinės pasirėmusi, klausydama tetulės, šniukštėjo nosim, braukė skarelės kuliais akis, skruostus, o tuo tarpu jos galvoje kilo mintys viena už kitą baisesnės...
    - Tetulyt, tik niekam nesakyk, - paprašė tetulės išeidama Veronika ir pabučiavo jai ranką.
    - Gan tu, baikininke, kad aš ir nesakysiu, galgi nesužinos: ylos maiše nepaslėpsi. Žiūrėk, prieik man tuojau išpažinties ir taip nesivalūzok, - piktai baigė Juozaponienė, einant Veronikai iš kamaros į piemenę.
    Dabar prisidėjo Veronikai dar kita bėda, ir, eidama namo pakluone, ji visa drebėjo iš baimės, kad tik iki sekmadienio, iki išpažinties, nenumirtų netikėta mirtimi ir nepražudytų vėlės.
    Buvo norėjusi sukalbėti devynerius poterius "nog noglos ir nesitikėtos smerties", bet, atsiminusi tetulės žodžius, kad žmogaus, apsunkinto mirštamosios nuodėmės, dievas maldų nebesiklausąs, susilaikė ir suprato, dėl ko nepasigailėjęs jos viešpats miške po kryžiumi ir nepadaręs jokio stebuklo.
    Šeštadienio vakarą pasiprašė Veronika šeimininkę leisti ją išpažinties; iš vakaro prinešė vandens, pakrovė krosnį ir rytą anksti anksti, kol visi dar tebemiegojo, išėjo į bažnyčią.
    Saulė vos tebetekėjo iš už tamsaus kaip naktis šilo, ir gaili rasa didelėmis ašaromis sužibo ant palinkusių rugių ir rasakilių.
    Iš palengvo garavo ežeras, iš palengvo kaitino saulė. Kimsynėje stovėjo, pakabinę galvas, iš nakties priėdę arkliai. Dvi pempės gainiojos po pievą. Ežere tiesė tinklus ir kratė varžas svetimo sodžiaus žvejas.
    Ir taip tylu ir iškilmingai ramu buvo aplinkui, jog rodėsi, kad ir pati gamta švenčia sekmadienį ir drauge su žmonėmis ilsisi.
    - Prieisiu išpažinties, viską pasisakysiu, atliksiu užduotą atgailą, ir viskas bus gerai, - galvojo sau viena Veronika, eidama drėgnu takeliu ir viena ranka glostydama pakelėj rugius.
    - Po visa ko nueisiu paštan; šiandien tai jau tikrai turi būti ir laiškas, ir pinigai. Ir kokia aš kvaila, juk Amerika ne už Kavarsko, o už jūrų jūrelių. net už Liepojos; juk ir Amerikoj pinigų negi rieškučiomis semia, ir labai aišku, kad Juozelis nesuskubo taip greit uždirbti man kelionei šimto rublių, o tuščią laišką, žinai, gėdisi siųsti.
    - Be reikalo aš taip sielojaus ir krimtaus... Jei tik šiandien gausiu pinigų, tai kitą sekmadienį ir brauksiu sau į Ameriką. Pinigus tuo tarpu paduosiu paturėti tetulei Juozaponienei arba pati, įsisiuvusi užanty, išsinešiosiu, - ir vėl linksma viliojančio gyvenimo banga užliejo jos širdį.
    Taip kai kada prieš didelę ūkaną netikėtai pasirodo iš po debesų saulė, nušviečia laukus, perkošia mišką, sužibina banguojančią upelę, prajuokina gėles, sužadina paukščius ir staiga pasislepia už juodo debesio, kad jau ilgai nebepasirodytų.
    Kai Veronika įėjo miestelin, buvo dar taip anksti, jog visi tebemiegojo.
    Bažnyčioje irgi nieko dar nebuvo, be keleto tarnų elgetų, kurie, susėdę klaupkose, giedojo ankstybąjį rožančių.
    Bobinčiuje susilaikė Veronika, nusižeminusi atsiklaupė, palenkus galvą, sukalbėjo tris kartus "Tegul bus pagarbintas" ir, apsišlaksčiusi švęstu vandeniu, taukšėdama į bažnyčios grindis naujais girgždančiais burlečiais, nuėjo į pono Jėzaus koplyčią.
    "Pagirta tu tarp moterų ir pagirta-a-a-s vaisius žyvato tavo Jė-ė-zu-us", - aidėjo tuščioje bažnyčioje tarnų elgetų balsai, ir rodėsi Veronikai, kad jie ne rožančių gieda, tik tarp savęs mėgdžiojas.
    Atskaičius išpažinties maldas, dar kartą perkračiusi sąžinę ir pirštais suskaičiusi savo nuodėmes, susimąstė Veronika: prie kurio kunigėlio eiti; visuomet ji eidavo prie jaunojo, kamendoriaus, angeliško veido kunigėlio, kurs nė vienai moteriškei nežiūrėdavo į akis, o vyrus klausydavo išpažinties iš priešakio. Bet dabar ji gėdijosi angeliškojo ir nusprendė eiti prie paties klebono.
    - Vis dėlto senesnis, ir ne tokia gėda bus jam pasisakyti, - aimanavo mergina, o tuo tarpu kažin kas tarytum traukte traukė ją prie jaunojo kamendoriaus klausyklėlės.
    Trumpai atsiminė Veronika, kaip ji buvo įsimylėjusi jaunąjį kunigėlį, kaip ji stengdavosi su juo susitikti, pasimatyti, pabučiuoti jam ranką ir šitokiu ar tokiu būdu, nors klūpodama bažnyčioje, einant jam pro šalį, prisiglausti veidu prie jo sutanos, palytėti ranka jo kamžą, ir kokia neapsakoma laimė ir jai pačiai nesuprantamas jausmas pakildavo jos krūtinėje, ir kaip ji visa it ugnim įsidegdavo meile, malonybe ir paslaptinga nežemiška svaja. Ir ilgai paskui ji svajodavo būti kunigėlio tarnaitė, plauti jo skalbinius, valyti jo kambarius ir kasdien nors iš tolo jį matyti. Atsiminė, kaip vieną šventadienį, po visa ko, kai ji nunešė namo kunigėliui du rublius mišioms už motutės vėlę, jaunutis išklausinėjo ją, kas ji tokia, iš kur, kame tarnauja, ir atsisveikinant, duodamas pabučiuoti jai į delną, taip suspaudė jos veidą rankoj, jog, iš pusiausvyros išėjusi, pasverdėjo ir galva įsispyrė į kunigėlio krūtinę. Staiga pajuto ji arti savo veido šiltą, arbata kvepiantį kunigėlio kvapą, pajuto ant savo kaklo kunigėlio lūpas: kraujas jai veidą užliejo, smagiai pradėjo plakti širdis, apsvaigo galva, bet tąsyk kunigėlis suėmė ją už rankų ir atitolino nuo savęs.
    Dievas žino, kaip ji būtų atsipeikėjusi iš šitokios gėdos ir nesmagumo, jei tąsyk nebūtų įėjusi kunigo "panytė" prašyti kunigėlį pietų.
    Visą pusdienį paskui degė Veronika nesuprantamu, pirmą kartą patirtu jausmu, skendo paslaptingose mintyse, jautė kunigėlio rankas, jautė jo šiltą, arbata kvepiantį kvapą, ir tarytum skaisti, niekuomet nevystanti balta radasta prilipo prie jos širdies - ir žydi, žydi...
    O vakare, atsigulusi į lovą ir įsisvajojusi, leidosi į tokias mintis, jog paskiau turėjo tam pačiam kunigėliui per išpažintį pasisakyti.
    Ilgai klūpojo prie klebono klausyklos Veronika.
    Elgetos seniai jau pabaigė rožančių giedoję, jau ir žmonės pradėjo rinktis ir apie klausyklas spiestis.

    Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
   Tu linksmybe svieto esi... -

drebančiu balsu užgiedojo aukštai vargonininkas; maloniai jam tardami suūžė, sudūdavo vargonai, ir taip ramu pasidarė Veronikai, jog ji, užmiršusi ir baisia išpažintį, ir savo nelaimę, pradėjo pati pritarta vargonams.

    Marija pana,
    Pana švenčiausia... -

dūdavo aukštai vargonai, o pilnomis malonės ašarų akimis Veronika, pritardama jiems, lingavo galva ir atsiminė, kaip aną sykį, anksti rytą, degė ir liepsnojo danguje šviesi žvaigždė Aušrinė.
    Atėjo į klausyklą ir jaunasis kunigėlis; vargonininkas pabaigė giedojęs valandas, o klebono vis dar nebuvo.
    Jau buvo pradėjusi Veronika graužtis nėjusi prie jaunojo, kai staiga išgirdo ties zakristija klebono krankštimą, ir jos širdis pradėjo plakti: ji buvo pirmutinė prie langelio.
    Kosėdamas ir spjaudydamas pasirodė koplyčioje ir klebonas, bet, eidamas prie klausyklos, kažin kaip užkliuvo koja už klūpančio vaikino batų ir knabtelėjo; knabtelėjęs tuojau susigriebė, nukaito ir spyrė vaikinui į kojas. Tuo tarpu prisiskubinusi prie jo vargšė moterėlė, siekusi pabučiuoti jam ranką, persigando, nusiminė ir it per galvą šerta susmuko ant kelių.
    Nujautė Veronikos širdelė, kad nebebus čia gerai, ir norėjo jau atatupsta trauktis nuo klebono klausyklos, kai tuo tarpu išgirdo krumplių dūzgenimą į langelį ir šiurkštų balsą:
    - Kas tau, ar apsnūdai?
    Puolė Veronika prie langelio, atsiklaupė ant suoleliuko ir buvo jau besakanti paprastą išpažinties įžangą, kaip vėl rūsčiai sušuko klebonas:
    - Nuo katros pusės užsidengei?.. Užsidenk, sakau, skarele!
    Veronika, sumišusi ir taip persigandusi, jog nebegalėjo nuvokti, kur dešinė ir kur kairė, užsidengė kaip tik ir vėl iš tos pačios pusės. Tada jau įtūžęs klebonas išsikišo iš klausyklos, sugriebė merginai už plaukų ir, pusiau nutraukęs nuo galvos skarelę ir suardęs kasas, parodė, kaip reikia užsidengti.
    Pajuto Veronika ant savo galvos kunigo ranką, pajuto raunamų plaukų sopę ir išgirdo, kaip iš kasų pabiro ant žemės smeigės.
    Mergina, visiškai persigandusi ir visa nukaitusi, tarytum apmirė, negalėdama nė žodžio pratarti.
    - Na, ko gi tyli, sakyk! - papūtė į ją šiltu kvapu kunigas.
    Veronika buvo pradėjusi vėl nuo įžangos sakyti, bet įpykęs klebonas net drebėdamas suunkštė:
    - Sakyk, ką sugriešijai, girdėjau jau aš tavo!
    - Tuk, tuk, tuk, tuk, - plakė apmirusioje merginos krūtinėje širdis, čiurliais per veidą bėgo prakaitas, ir palaidi, iš po skarelės išsibrukę plaukai lindo į burną ir akis.
    Bijodama krustelėti, kad neiškryptų iš tos vietos. į kurią kunigas savo ranka ją paklupdė, pradėjo sakyt iš pradžių pačius niekniekius ir pagaliau, ištarusi savo baisųjį nusidėjimą, nutilo. Tylėjo ir klebonas. Kai Veronika norėjo sakyti toliau ir buvo jau pradėjusi drebančiomis lūpomis kalbėti, ūmai klebonas ją nutraukė:
    - Iš kurgi tu? Kokia gi tu? Ar seniai? Veronika į visa atsakė.
    - Paleistuve tu! Begėde! Tu nori mano parapiją sutepti?! Veronika pradėjo verkšlenti.
    - Cit! - suspiegė ant visos koplyčios klebonas, net žmonės grįžtelėjo.
    Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė. Gerai nenugirdo, ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė:
    - Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu!
    Atsiklaupė Veronika ir pasilenkusi nežinojo, ką daryti: ar muštis į krūtinę ir kalbėti "Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės", ar kita ką, bet tuojau išgirdo kunigo ženklą eiti nuo klausyklos.
    Pasikėlė Veronika nuo suoleliuko visa nukaitusi, apsiašarojusi; kasos iširo, skarelė nuo galvos nusmuko, pabiro smeigės. Atsistojusi ir šiek tiek sutvarkiusi plaukus, norėjo dar padėkoti, pabučiuoti kunigui ranką, bet klebonas piktai ją atitraukė, ir mergina, dar labiau susigėdusi, nuėjo šalin.
    Visos galvos atsigręžė, ir visos akys sužiuro į Veroniką: pasirodė jai, kad kiekvienas atspėjęs jos nuodėmę.
    Be paliovos tvarkydama plaukus ir pešiodama skarelę, įsigrūdo ji į žmones ir atsiklaupusi iš gėdos visa nutirpo.
    Viskas jos galvoje suiro, susimaišė. Pasilenkusi bijojo pakelti galvą, nes, rodėsi jai, visi į ją žiūri ir tik laukia, kad pažvelgtų jai į akis ir ja pasibjaurėtų.
    Per sumą, evangelijos metu sustojus visiems žmonėms, ji kaip ką pavogus išsibrukė per žmones laukan ir nieko nebenutuokdama nuėjo Butrimonių keliu.



    Susilaikė tik ties kapinėmis. Čia, irgi nieko nenutuokdama, šmukštelėjo pro vartelius, praėjo dvarininkų koplytėlę ir, atsidūrusi ties motutės kapu, iš tolo suriko:
    - Ach ach-a-aa ha haa! Mamyt, mamyt! Ach a-a ha haa!.. - ir pribėgusi parpuolė kniūpsčia ant motutės kapo. Parpuolusi veidu įsirausė į žoles, rankas į smėlį suleido ir kaip mažas vaikas užsigaikščiojo.
    Tylu kapinėse: nei žmonių, nei triukšmo, nei kasdieninio judėjimo. Visur vien stirkso kryžiai, visur smėlio kupsteliai, po kuriais ilsisi žemės vargdieniai; visur žaliuoja medžiai, žydi gėlės, ir gedulingai birbendamos skraido žiedas nuo žiedo ratuotos bitelės. Skraido, birbena ir, regis, pasakoja, kaip sunkiai velioniai pasaulyje gyveno, kaip vargo, triūsė, kaip į kapus nuėjo; kaip vienus šioje ašarų pakalnėje bėdos graužė, kitus ligos kamavo; kaip paskui vienų ilgai verkė, kitus veikiai pamiršo. Pasakoja, kaip mirusi močiutė mažučius našlaičius paliko, kaip mirė mergelė, meilės nepažinusi, kaip ilsis bernelis, svetimoje salelėje galvelę paguldęs... Skraido, birbena, pasakoja. Klauso jų medžiai, gėlės ir kryžiai pakrypę... Daug daug ant kiekvieno kapo, kiekvienam žiedeliui bitelė rauda, pasakoja ir bepasakodama giliai atsidūsta, suzvimbia ir, apsukusi ore ratą, išnyksta dangaus mėlynėje...
    Ir Veronika, bitelės įsiklausiusi, nutilo, prie kapo prilipusi, lyg nurimo; tačiau retkarčiais traukosi jos pečiai, dreba nugara, ir rankos rausiasi giliau į motutės kapą.
    Bažnyčioje pasibaigė ir pamaldos, ir žmonės pradėjo namo skirstytis, ir pro kapines ratais trinksėti. Vieni jų užsuko į kapines dar pasimelsti už tėvus, brolius, seseris; šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, brangiais gailiais žodeliais velionius minėti. Vienur verkė motutė dukrelės, kitur dukrelė motutės. Tai ant nesuskubusio dar apželti kapo verkšleno jauna našlė, tai meldėsi poteriavo žila senutė, pergyvenusi vaikaičius. Koplytėlės pavėsyje sėdinėjo pasimeldusios moterėlės ir, kąsdamos ragaišio su sūriu, peikė savo marčias, nusiskundė tėvais, sūnumis... Kitoje vietoje dėstė bėdas vargelius dvi seniai nesimačiusios seserys, toli viena nuo antros išėjusios už vyrų. Žodžiu, čia buvo vieta ne liežuviams, ne apkalbinėjimams, o vieta ašaroms išlieti, vargeliams išpasakoti ir brangiems mirusiems atsiminti.
    Galop ir kapinėse sumažėjo, o Veronika vis dar tebeverkė ant motutės kapo ir baisias mintis galvojo.
    - Ko gi tu, dukrel, ko gi? - tarė, už pečių krutindama Veroniką, priėjusi nepažįstama senutė, kai mergina prieš išeidama vėl pradėjo balsu verkti ir galva į motutės kapą badyti.
    - ...Ko gi tu, dukrel? Ar motutės, ar tėvelio verki? Cit, dukrel, cit. Nusiramink. Jo valia šventa, gal žino, ką daro. Juk ir mano visi trys čia guli: ir tėvas, ir sūnus, ir dukrelė, bet ką gi padarysi. Jo valia šventa. Sukalbėk, dukrel, tris "Sveika Marija" už dūšeles, čyščiuj esančias, ir eik namo. Ir taip jau vėlu, o namie, žinai, dar ruošos turi.
    - Tetulyt, aš ne motutės!.. - suriko Veronika smėlio prisiževėjusiomis lūpomis ir pakėlė galvą nuo kapo, tačiau didžiai jos paveikslo sugraudinta senutė nesuprato ir, išvyniojusi iš skarelės mažutę bandytę, padavė merginai tardama:
    - Še, dukrel, suvalgyk, še, juk gal nuo pusryčių nieko burnoj nesi turėjusi; suvalgyk ir eik namo, o ką čia begelbės... Jo valia šventa, gal žino... - ir senutė, šluostydamasi ašaras, nuėjo šalin.

Buvo jau pavakarys, kai Veronika parėjo namo. Dar eidama per daržą pamatė, kad jų kieme ir troboje yra susirinkę daug žmonių, daugiausia moterų ir merginų.
    - Nejaugi būtų sužinojusios? - šmėstelėjo Veronikos galvoje mintis.
    - Nejaugi Juozaponienė būtų pasakiusi?! Ne, gal tik kortelių suėjo traukti...
    Bet kai Veroniką pamatė, iš kiemo tuojau pradėjo visos skirstytis: vienos pro dureles išburbėjo į Butkaus daržą, kitos išsmuko pro kluoną, kitos stačiai pro vartelius išėjo iš kiemo, lyg namo skubėdamos, o Juozaponienė pervirto per statinių tvorą į Lukšo daržą.
    - Kas gi čia, Veronika, tavęs nebegalima sulaukti valgyt, vis su paskutiniais teliokais atsivarai, - kaip nieko nebuvus prabilo į merginą Kaikaris, nežiūrėdamas į ją, bet kažką taisydamas tvoroje.
    - Ag mat trupučiuką užtrukau miestely, - atsakė Veronika.
    - O! ir Veronika parėjo, - prašneko iš klėties ir Kaikarienė, bepurtindama pro pravertas duris sijoną. - Tai greičiau gi, vyrukai, sėskitės už stalo, ag ir aš jau įsinorėjau.
    - Ar priėjai gi tu, dukrel, išpažinties? - paklausė, nežiūrėdama į ją, Kaikarienė, kai visi susėdo už stalo.
    - Ne, nepriėjau, - atsakė Veronika ir, nedrįsdama pakelti akių, nuleido galvą.
    - Nejaugi matė? Nejaugi žino? Nejaugi Juozaponienė pasakė? - paskui vienas kitą kilo merginos galvoje klausimai. Ir neapsiriko ji: visi jau žinojo ne tik jos nelaimę, bet žinojo, ir kad kunigas išrišimo nedavė, kad barės, kad kojomis trepsėjo ir už kasų pešė; visi suprato, kokiu nuomaru sekminėse Veronika apmirė.
    - O ką gi kūmais prašysi? - staiga, tęsdamas žodį po žodžio, paklausė drūtu balsu priešais Veroniką sėdįs bernas Anicokas.
    - Tavo čia darbas, - rūsčiai sušneko į jį šeimininkas ir pridėjo: - Šaukštu va kakton!
    Visi nutilo, o Veronika norėjo nuryti sukramtytą kąsnelį, bet kąsnelis atsistojo gerklės gale, ir mergina, padėjusi ant stalo šaukštą, užsitraukė skarele ir pravirko.
    - Kokia čia kam bėda, - pridėjo ir šeimininkė, prie krosnies pilstydama kruopas, - jos nuodėmė, ji ir kentės.
    Lig šiol vis dar rodėsi Veronikai, kad jos bėda kabanti viršuj jos ant laibo siūlelio, bet dabar Anicokas perpjovė šitą siūlelį, ir bėda visu savo sunkumu nukrito ant jos ir po savimi paslėgė.
    - Na tai kaipgi, Veronika? - pradėjo po pietų šeimininkas. - Ag gal mus veikiai pamesi, nes ateina rugiapjūtė, man reikia geros darbininkės, o iš tavęs kas gi: ir dabar jau kaip višta apkvaišusi vaikščioji.
    Nieko neatsakė Veronika, o tiktai, nuėjusi į užkrosnį, atsisėdo ant lovos ir dar labiau ėmė verkti.
    Eidamas pro duris, pažvelgė į ją Anicokas ir sumišo: niekuomet dar jis nebuvo matęs Veronikos tokios gražios, tokios liūdnos ir nusiminusios; jos užverktos, plačios, pilnos ašarų akys, drėgnos blakstienos, blizgančios lėlelės ir išbalęs veidelis su vos vos paraudusiais skruosteliais darė ją nepaprastai gražią ir įdomią. Dar kartą, sugrįžęs iš priemenės ir gerdamas prie durų vandens, pažvelgė į Veroniką: mergina buvo tokia pat graži ir žavinti.
    Eidamas per kiemą, be reikalo nulaužė alyvos sakelę, kluone be reikalo užgavo arklį ir daržinėje, atsisėdęs į ratus, susimąstė. Ir gaila jam pasidarė Veronikos, o dar labiau gaila, kad jis ją, tokią gražią ir tokią nelaimingą, taip skaudžiai įžeidė.
    Girdydamas prie šulinio arklius, pamatė, kad Veronika įėjo klėtelėn. Pririšęs arklius, norėjo ir jis įeiti į klėtelę, prieiti prie Veronikos ir ją apsikabinti, paglamonėti taip, kaip lig šiol neglamonėjo nė vienos merginos. Taip pat norėjo ją atsiprašyti ir kažin ką jai pasakyti, bet pamatęs, kad iš trobos žiūri pro langą šeimininkė, o priemenės duryse stovi šeimininkas, susilaikė ir, be reikalo surikęs ant kumelioko: "Skiuže, kur, mat varlys!", užšoko ant bėrojo ir išjojo nakties.



    Niekur jau nebėjo tą vakarą Veronika, bet, pabaigusi ruošą, tuojau užsistūmė klėtelėje ir pradėjo daryti kunigo užduotą atgailą.
    Vos tik, atkalbėjusi rožančių, atsigulė kryžiumi ant žemės, kai staiga netoliese sodžiuje, ties Lukšu ir Baltučiu, išgirdo armonikos verksmą, bernų balsus ir juokavimus, kurie vis ėjo artyn ir artyn.

    Bėda mano paskutinė,
    Kad netikus gaspadinė:
    Pieno turi - buiza juoda
    Ir lašinių dar neduoda... -

užgiedojo kažkoks vaikinas jau arti, ties Butkaus gurbais. O visai vakaruškininkų gaujai praeinant pro Kaikario kiemą, kelissyk patampęs armoniką, uždainavo Šaltenio pusbernis naują, ką tik apie Veroniką sudėtą dainelę:

    V-er-r-onyt, V-e-r-r-onyt,
    Ko tu ver-ver-ve-e-rki-i-i,
    Ar-r-r-rūtelių, ar varg-e-elių,
    A-r Juozelio lau-u-uk-i-i-i...

    Vaikinams praėjus, regis, viskas nutilo, bet štai išgirdo Veronika, kaip klėties gale ant sienojų kažin kas brazdėjo, susijuokė, kažkas kažkam niuktelėjo kupron, prašnibždėjo "cit". Ir minutė nepraėjo, kaip silpnas dirbtinis balsas, nuduodamas senutės močiutės balsą, uždainavo dainelę, pasityčiodamas iš merginos nelaimės:

    Veronyt, dukteryt, kas klėtelę vėrė?

    Ir tuojau ant prieklėčio atsakė jam kitas balsas, nuduodamas jaunos merginos balsą:

    Motinyt, senulyt, katė pelę stvėrė...

    Pirmas balsas tęsė toliau:

    Veronyt, dukteryt, kol lovelė...

    Bet tąsyk didelis akmuo pabubėjo į klėtelės duris ir atšokęs pašlamėjo agrastuos.
    Akmeniui pabubėjus, viskas nutilo, tik buvo girdėti trenksmas ir juokas per sodžių bėgančių vaikinų.
    - O tai sravizrolai, o tai uncvotai! Ot ir malk, už čiuprynos nutvėręs, - pradėjo barti vakaruškininkus išėjęs iš kitos klėties Kaikaris.
    - Dievui tik ant garbės, sakau, dabar jau ir naktimis nebeduos užmigti. Kas tai matė namuose paleistuvę! Vaje, Uliuk, kad bent nepadegtų, pašalėmis su bankrutkomis landydami, - pritarė vyrui ir Kaikarienė, atsidariusi kamarėlės langą.
    - Žinoma, kad ir padegti gali, juk čia dabar ir galo nebus. Pasakysiu sekmadienį sutikęs tėvui, tegu sau atsiima trobelėn: kokia man iš jos be darbininkė, viena tik namams nešlovė! - pabaigė šeimininkas ir nusispjovęs sugrįžo klėtin.
    Visų dabar bijojo Veronika, bet labiausiai savo tėvo. Atsiminė ji gerai, kaip tėvelis mušdavo motutę, oi kaip mušdavo, ir kojomis spardydavo, ir už kasų po žemę tąsydavo, o kai ji imdavo verkti, tad ir jai tekdavo. Dabar net šilima visą ją išmušė, kai pagalvojo, kas bus, kai sužinos tėvelis.
    Nepaisant dienos smūgių ir nuovargio, ilgai negalėjo Veronika užmigti ir vis blaškėsi po lovą. Taip pat niekaip negalėjo prisitaikyti, kad patogiai atsigultų. Mėgino gulti ir ant dviejų priegalvių, ir ant vieno, ir susiriesti, ir išsitiesti, ir nusikloti, ir apsikloti, bet vis miegas nelipdė akių, ir kažin koks nepaprastas sunkumas surakino visą jos kūną.
    Veronika seilina, lipdo sau akis, kiša galvą po priegalviu ir visomis jėgomis stengiasi nuvaryti šalin mintis...
    ...Diendaržy į sieną kiaulė zuzinas... Prieklėty kasosi, purtinasi šuo... Saulė kepina... Ežeras garuoja... Miestelis dūmais parūko...
    - Šventame rašte yra pasakyta, kad tokią paleistuvę reikia akmenimis nudėti, - sušneko į Veronikos ausį kunigas.
    - Dievuliau mano, kaip man sunku; kad nors trupučiuką užmigčiau, - šnibžda mergina, versdamasi ant kito šono.
    Vėl viskas nutilo. Vėl prieklėtyje purtosi šuo... Palubėje rugiai siūbuoja.

    Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
    Tu linksmybe svieto esi... -

gieda ant užlų vargonininkas, bet prie jos pribėgęs klebonas suriko: "Cit, paleistuve!" - ir Veronika vėl nubudo...
    Štai jau ir švinta... Kapinėse bitelės dūzgia... Iš po galvos priegalvį traukia... Šit kažin kas pravėrė klėtelės duris ir priėjęs prie lovos atsistojo...
    - Ar miegi, dukryt?
    - Miegu, mamyt, miegu. Išpažinties buvau, privargau.
    Mamytė dar arčiau priėjo prie lovos, pasilenkė ir, sukryžiavusi ant krūtinės vaško rankas, prabilo:
    - Štai, dukryt, aš tau baltus marškinėlius pasiuvau.
    - Oje, mamyt, kokie mažučiai, aš į juos ir nebeįlįsiu: aš jau merga, nebe piemenė.
    - Gan tu, dukrel, galgi čia tau marškinėliai, juk čia tavo vaikeliui.
    - Mamyt, o aš į Ameriką važiuoju, šimtą rublių štai nuo Juozelio gavau.
    - Gan tu, dukrel, kur tu, būdama mirštamojoj nuodėmėj, per marias važiuosi; dar prigersi, tai amžinai su dūšia ir kūnu pražūsi. Eik geriau prie manęs.
    - Mamyt, kaipgi aš eisiu, kad dar rugiai nenupjauti.
    - Gan tu, dukrel, kokia iš tavęs be darbininkė, vien tik namams nešlovė. Eik veikiau prie manęs! - Tai tarusi, mamytė pradėjo žymiai augti, plėtotis. Štai jos baltas nuometas išsivyniojo, apsisuko apie linus, apie lubas; ramus vaško veidas pradėjo raukšlėtis...
    - Veronika, Veronika! - staiga pradėjo šaukt prie jos prisikišusi mamytė ir kumščiu daužyti į sieną.
    - ...Veronika, Veronika! Ar girdi gi, kelkis gi! Veronika, Veronika...
    - Keliuos, girdžiu, - per miegą riktelėjo persigandusi Veronika ir vienu matu atsisėdo lovoje.
    - Kas gi čia, nebegalima prikelti! Ar girdi gi, ar kelies gi! - dar tebedaužė kumščiu į klėties sieną šeimininkas.
    Visa persigandusi ir drebėdama atsikėlė Veronika ir niekaip negalėjo sugebėti, ar iš tiesų, ar tik per sapną su motute kalbėjosi.
    - Eik iš balos šieno grėbti. Anicokas pjaus, o tu grėbk, krauk į rezgines ir nešiok į panuovalį. Žiūrėk, neužmiršk rezginių iš daržinės pasiimti! - dar riktelėjo šeimininkas ir vėl atsigulė šiltan patalan.
    - O Jėzau! - riktelėjo Veronika, pravėrusi klėtelės duris ir, atatupsta pasverdėjusi, atsišliejo rugių aruodo: klėtelės durys, staktos ir darželio varteliai buvo ištepti, išbjaurinti degutu.
    Kaip iš ugnies šoko ji iš klėtelės, pasiėmė vandens kibirą ir pylė ant durų, norėdama nuplauti degutą, bet vanduo kaip per taukus nuriedėjo, dar labiau subjaurinęs duris ir aptaškęs prieklėtį.
    Išpylusi dar keletą vandens kibirų ir įsitikinusi, kad tai nieko negelbsti, pradėjo šluotražiu ir nagais draskyti, tačiau juodas, purvinas, su degutu susimaišęs vanduo, kaip juodos ašaros, tartum trykšte tryško iš durų, ir niekaip negalima buvo jų nutrinti.
    Taip jai bevalant duris, išėjo iš klėties ir šeimininkas; pamatęs tokį reginį, sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą:
    - Ak tu durne, ak tu ablavuke ką tu čia mazgoji šaltu vandeniu, čia reikia karšto - ir smėliu trinti.
    Nepraėjo ir pusvalandis, kai apie merginos piktą pajuoką jau žinojo visas sodžius. Kiekvienam atsirado reikalo praeiti pro šalį ir užeiti į Kaikario kiemą...


    Sunkios dienos prasidėjo Veronikai: nuo visų slapstėsi, visų bijojo, visų stengėsi išvengti ir vis traukėsi ant akių skarelę, ir vaikščiojo nuleidusi galvą. O vilties, kad Juozelis atsiųs pinigų kelionei, vis dar nenustojo.
    Dieną darbą dirbo, naktimis atgailos rožančių pliekė ir kryžiumi gulėjo, taigi į galą savaitės mergina taip nuskurdo ir sulyso, jog jei būtų nesitraukusi ant akių skarelės, tad, be abejojimo, jos būtų pasigailėjusi ne viena dievota kaimo moterėlė.
    Ir vėl atėjo sekmadienis, ir vėl Veronika, slėpdamasi nuo žmonių, išėjo bažnyčion ir eidama keliu vis žvalgėsi, bene ateina kas priešais ar pasiveja kas, bene sėdinėja kur pakelėje pulkas jaunimo. Ir rodės jai, kad dabar kiekvienas turįs teisės ją įžeisti, išplūsti, pavadinti paleistuve ir purvais apdrėbti.
    Bažnyčioje išklūpojo bobinčiuje po laiptais ir tuojau po pamokslo, be mišparų, kol dar nepradėjo skirstytis žmonės, tarpkarčemiais sulakstė į paštą ir nieko nepešus, davusi aplink miestelį gerą ratą, parėjo namo.
    Eidama namo jau nebeverkė Veronika, o tiktai slinko žemyn galva, traukėsi ant akių skarelę ir vis landžiojo į rugius pasilsėti.


    - Veronika, ar išeini kur? - šūktelėjo iš bažnyčios sugrįžęs Kaikaris, einant Veronikai pro duris.
    - Ne, kurgi aš eisiu, - atsakė Veronika ir, žiūrėdama po kojų, išėjo į klėtelę, apsigaubė skara, atsisėdo ant lovos ir, pasidėjusi ant kelių maldaknygę, įsmeigė akis į priešais stovintį kubilą.
    - Tai žiūrėk, niekur neišeik; mes su tavimi kalbos turim, - po minutės įėjusi į klėtelę, paliepė šeimininkė ir įsitikinusi, kad Veronika niekur nesirengia, išėjo.
    Suprato Veronika, kad nieko gera nebus iš šito pasikalbėjimo, ir dargi nepakrutėjusi iš vietos, pasiliko kaip ir pirma sėdėjusi.
    Sodžiuje buvo nepaprastas judėjimas ir gyvumas, koks esti tik kunigo prie ligonio laukiant arba jam kalėdojant. Pas abu Kaikario kaimynus, Lukšą ir Butkų, prisirinko pilna žmonių: vyrų, moterų ir piemenų, nes visi jie, be Veronikos, žinojo, kad šiandien ateis pas Kaikarius Veronikos tėvas; žinojo ir matė, kaip Kaikaris, sutikęs miestelyje Veronikos tėvą, degtine vaišino ir užprašė ateiti pasikalbėti dėl dukters.
    - Ateina, ateina! - staiga suriko piemenys žąsioganiai, net uždusę bėgdami pro Butkaus kluoną.
    Visi išbėgo iš trobos ir, sustoję kieme, žiūrėjo į per sodžių einantį su statininku rankose Veronikos tėvą. Nors ir buvo viduvasaris, seniokas ėjo apsivilkęs trumpais lopytais kailiniais, užsidėjęs rudą suplyšusį kaškietą ir susijuosęs pančiu. Iš tolo jis buvo panašus į žmogų, kuris su basliu rankose nori užbėgti už akių nevalyvam gyvuliui.
    Nebeiškentė sodiečiai, ir visa gauja, kaip galvijai į vasarojų, sugriuvo į Kaikario kiemą.
    Nesižvalgydamas, nieko neprakalbinęs ir tarytum susirinkusiųjų nematąs, sparčiai, dideliais žingsniais perėjo seniokas per kiemą ir įlindo į klėtelę pas dukterį.



    Veronika kaip atsisėdo po pietų ant lovos su atvira ant kelių maldaknyge, kaip įbedė akis į prieš stovintį kubilą, taip ir tebesėdėjo.
    Pamačiusi tėvą, krūptelėjo, šoko nuo lovos ir, surikiusi "tėveliuk", puolė tėvui po kojų. Bet tėveliukas taip smarkiai drožė jai statininku per nugarą, kad pagalys net perpus palūžo, likusiuoju gi galu pradėjo mušti dukterį per pečius, per nugarą, per šonus...
    Kai amžinai persigandusi mergina norėjo palįsti ir pasislėpti palovin, tuomet įtūžęs tėvas sugriebė ją už kasų ir, pakėlęs nuo žemės, ėmė daužyti kumščiu per skruostus, per galvą, mušti per krūtis...
    Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei ne šeimininko mažoji mergytė ir pas Butkų ilsėjęsis nuo Kovarsko pielninkas. Šeimininko dukterytė, pamačiusi už kasų po klėtelę tąsomą Veroniką, nesavo balsu suspigo vidury kiemo, o jos šauksmu atbėgęs pielninkas, pamatęs tokį reginį, sugriebė senioką už kailinių ir metė jį už kubilo. Atsikėlęs seniokas buvo besiimąs su pielninku už krūtų, bet tuojau įsikišo šeimininkas su šeimininke ir Veronikos tėvą, išvedę iš klėtelės, paprašė į vidų.
    Ką jis su šeimininkais kalbėjo viduje, niekas nežinojo, nes tąsyk, kai įsimaišė pielninkas, visi nežinia kur dingo, o kieme pasiliko tik piemenys ir vaikai, kurie vieni ir tegirdėjo, kaip, išeidamas iš pirkios, seniokas piktai Kaikariui pasakė:
    - Tegu sau nors ir patvory, o aš į savo trobelę jos nepriimsiu.


    Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyt bešaukė, nei prie ruošos berūpino: kaip nutrenkė ją ant grindų tėvas, taip ji ir tebegulėjo.
    Pavakary parėjęs iš miestelio girtas Anicokas sužinojo apie Veronikos sumušimą ir buvo vėl beeinąs į klėtelę, norėdamas į ją prabilti, bet, nesulaukęs šeimininkų sugulant, giedodamas ir kažin ką keikdamas išėjo nakties.
    Nusileido saulė ir pradėjo temti. Ištrūkę iš miško, pasklido po laukus paslaptingi šešėliai. Gražiai danguje sužibo Vakarinė žvaigždelė. Vakaruose gaisos pradėjo gesti ir trauktis į rytus. Joms priešais, žiemos rytuose, dangaus skliaute iškilo raudona pašvaistė, ir nedrąsiai, pamažu, tarytum ką sėlindamas, užtekėjo mėnulis.
    Sužibo sublizgo ežero vanduo, apmirė jo plotas. Užsnūdo nendrės, sumigo ajerai, ir nedrąsiai nuo pakaruoklių kapinių ežeran sužiuro kryžiai.
    Kaikarių darželyje tarp mėtų ir šalavijų čiauškėjo čirškė žiogeliai; medžių lapuose birbė krutėjo nakties vabalai, peteliškės, apie trobesius švaistėsi šikšnosparniai.
    Kvepėjo medum, nasturtomis, žaliuojančiais laukais. Graudi, liūdna tyla su tokia pat neapsakomo ilgesio ir nuliūdimo pilna mėnulio šviesa užviešpatavo sumigusiame sodžiuje.
    Buvo pats vidunaktis, kai Veronika atsikėlė nuo grindų ir, išėjusi iš klėties, atsistojo vidury kiemo. Mėnulio pilnatis žėrėjo jai stačiai į akis ir klojo ant žolės jos keistą šešėlį.
    Visur buvo tylu, ramu, paslaptinga, tik Galuose, buvo girdėti, liūdnai dainavo Anicokas ir čirškė darželyje žiogeliai.
    Pamatęs žmogų, iš po prieklėčio išlindo šuo ir nudžiugęs suko uodegą ir šniukštinėjo po kiemą.
    Veronika jautėsi taip nusilpusi ir taip nuilsusi, jog, nebegalėdama ilgiau stovėti, priėjo prie klėties ir atsisėdo ant akmens.
    Pribėgęs prie jos šuo padėjo savo pirmutines kojas ant merginos kelių ir pasistiebęs laižė jos sukruvintą veidą, pramuštą antakį, laižė rankas, plaukus ir, lyg norėdamas ką pasakyti, unkštė.
    Apkabino Veronika šunį abiem rankom už kaklo, prispaudė prie savęs ir, padėjusi ant jo galvos smakrą, pravirko taip, kaip niekados dar nebuvo verkusi.
    Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir kaip nenaudėlę ar kokią išgamą amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.



    Staiga šmėstelėjo jos galvoje gyvais paveikslais kitos panašios naktys, šmėstelėjo meilus bernužėlis, meilūs žodeliai, meilė, malonė, viltis, pasitikėjimas... Visa tai atsiminusi, atstūmė nuo savęs šunį, atsistojo sutvirtėjusi, sveika, puikybės pilna ir, perlipusi per tvorą į daržą, nuėjo rugių lauku...
    - Ar pablūdo mergina, ar kurių norų - viena naktį po laukus vaikščioja! - tarytum pratarė iš po debesėlio pasirodęs mėnulis ir, susirūpinęs savo neatidėliotinais darbais, šmukštelėjo po kitu.
    O mergina, vienplaukė, palaidomis kasomis, atlapu kaklu, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo toliau, artyn prie ežero.
    Tarytum ką siūlydami, šnibždėjo jai miegūsti rugiai, plakė varpomis jos atlapą krūtinę, kuteno kaklą... o ji, iškėlusi galvą ir atstačiusi krūtinę, nieko nepaisydama, it puikybės pilna, ėjo vis tolyn ir tolyn. Tarytum taip darydama norėjo atsilyginti sau už tai, kad visą laiką traukėsi ant akių skarelę, slėpė veidą ir vaikščiojo nuleidusi galvą.
    Porą kartų purptelėjo iš po jos kojų persigandęs paukštelis, porą kartų sušlamėjo rugiuos naktinis žvėrelis, o mergina kas kartas valandėlę susilaikydavo, dar aukščiau pakeldavo galvą, dar labiau ištempdavo krūtinę ir, sugniaužusi kumščius, tarytum visa savo siela nežinomam priešui tardavo: "Na, drąsuoli, ir man nebėr kantrybės; aš laukiu, drįsk tiktai, pamėgink tiktai mane paliesti, dabar tai jau pažiūrėsim!.." Bet nieko nesulaukusi ir niekam nepasirodžius, dar puikesnė, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo paakiui, artyn prie ežero.
    Keletą kartų pasivijęs ją šuo unkštė, sukinėjosi aplinkui, mataravo uodega ir nežinojo ką daryti, ar grįžti namo, ar, juos be priežiūros palikus, sekti paskui Veroniką. Tačiau pamatęs, kad į jį nekreipia akies, atsitūpė ant ežios ir pradėjo staugti.
    Priėjus ežerą, mergina sustojo ir, sunėrusi ant galvos rankas, giliu žvilgsniu apmetė ramų ežero plotą, jame mirksinčias žvaigždes, paskendusius kryžius, snaudžiantį sodžių ant kalno; apmetė ir suprato, kad ji jau svetima šiame gražiame pasaulyje, kad nebevilios jau jos nei gražios mėnesienos, nei saldūs mergelių sapnai sapnuosis, suprato, kad ji dabar viena vienužė visame pasaulyje, kad jos dalia dalelė vien skurdus vargas ir visų paniekinimas...
    - Žiūrėkite, broliai, bene pradės ji mus skinti? - tartum šnibždėjosi nusigandę ajerai.
    Valandėlę pastovėjusi, užkišo Veronika už rožančiaus abi rankas ir, iš visos gerklės riktelėjusi, patraukė alkūnėmis raištelį.
    Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto... Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį.



    Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės...
    Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.


    - Matote, mergiotės, kas nuo dievo atstoja, prie to velnias pristoja, - kalbėjo rytojaus dieną tetulė Juozaponienė prie ištrauktos iš ežero paskenduolės čia pat susirinkusioms ir nedrąsiai tarp savęs šnibždančioms sodžiaus merginoms.
    Perdien ir pernakt gulėjo paskenduolė ant ežero kranto, kol iš Ukmergės atvažiavo vyresnybė ir apžiūrėjusi užvarė vyrų - vienus duobės kasti, kitus karsto dirbti.



    Palaidojo Veroniką čia pat, aukštame kalnelyje, pakaruoklių kapinėse. Niekas jos nei verkė, nei gailėjo, nei už jos dūšelę poterių kalbėjo - apkasė, apmetė žemėmis ir, nepastatę ant kapo kryžiaus, parėjo namo.

    Nors ir pirma Šepečių ežerėly vaidendavos, nors ir pirma jo žaliai juodas šaltas vanduo baugindavo žmones, o jau nuo šio karto jo geras vardas amžinai pražuvo. Nors ir seniai jau jame nusiskandino vargšė Veronika, tačiau apylinkės sodžių žmonės ir lig šiol mėnesienomis matą, kaip iš pakaruoklių kapinių išeinanti ūku apsisiautusi su mažučiu vaikeliu paskenduolė. Išėjusi braidžiojanti rugius, skinanti rugiagėles, raškanti tarp meldų ir nendrių vandens lelijas ir, slankiodama ežero panuovaliu, rankiojanti kitados čia jos pabertus rožančiaus poteriukus.

1909

Kiti autoriaus straipsniai  

 Autorius: Vienuolis-Žukauskas Antanas