ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS
2015 m. Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas - kraštotyrininkas Tautvilis Uža - (2015 12 08)
Tautvilis Uža
Prisiminimai ir noras juos išsaugoti būdinga kiekvienam žmogui. Mes dažnai mintimis grįžtame į praeitį, kuri, be abejo, susijusi su laiku, vieta, žmonėmis. Troškimas nepamiršti liudija mūsų pastovumą, pagarbą istorijai.
Nors jau nemažai laiko gyvenu toli nuo gimtųjų Viešintų, bet šis miestelis, jį supantys kaimai iki šiol artimi ir brangūs. Mintimis aš visada su šiuo kraštu, gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, atsiminimuose <...>. Tautvilis UŽA
2015-ųjų metų Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatu tapo kraštotyrininkas Tautvilis Uža. Būdamas Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nariu jis aktyviai dalyvauja draugijos veikloje ir visą savo laisvalaikį skiria kraštotyros veiklai, gimtojo Viešintų krašto ir jo žmonių atminimo įamžinimui bei garsinimui. Visa, kas yra unikalu šiame krašte, jis fiksuoja fotoaparatu, užrašo ir sudeda į knygas. Jo surinkta kraštotyros medžiaga ir didžiulis paties darytų nuotraukų archyvas jau patalpintas keturiose kraštotyros knygose: „Viešintiškių pražydinta žemė“ (2008 m.), „Iš širdies – viešintiškiai“ (2010 m.), „Talentingieji viešintiškiai“ (2012 m.) ir „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ (2014 m.).
Trumpi T. Užos gyvenimo ir veiklos faktai
2015-ųjų metų Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatu tapo kraštotyrininkas Tautvilis Uža. Būdamas Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nariu jis aktyviai dalyvauja draugijos veikloje ir visą savo laisvalaikį skiria kraštotyros veiklai, gimtojo Viešintų krašto ir jo žmonių atminimo įamžinimui bei garsinimui. Visa, kas yra unikalu šiame krašte, jis fiksuoja fotoaparatu, užrašo ir sudeda į knygas. Jo surinkta kraštotyros medžiaga ir didžiulis paties darytų nuotraukų archyvas jau patalpintas keturiose kraštotyros knygose: „Viešintiškių pražydinta žemė“ (2008 m.), „Iš širdies – viešintiškiai“ (2010 m.), „Talentingieji viešintiškiai“ (2012 m.) ir „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ (2014 m.).
Trumpi T. Užos gyvenimo ir veiklos faktai
Laureatas T. Uža gimė 1946 m. kovo 15 d. Laičių kaime netoli Viešintų (Anykščių r.). Jis mokėsi Viešintų vidurinėje mokykloje, vėliau – Panevėžio hidromelioracijos technikume mechanikos specialybės. 1966 m. baigęs technikumą pagal paskyrimą dirbo Alytaus Melioracijos statybos valdybos Daugų aikštelėje baro mechaniku. Neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1970 m. persikėlė į Panevėžį, kur 23 metus dirbo Energetikos statybos tresto Panevėžio mechanizuotoje kolonoje baro mechaniku. Vėliau dirbo akcinėje bendrovėje „Panevėžio keliai“ mechanizacijos skyriuje. Ten išdirbęs beveik penkiolika metų, išėjo į pensiją. Nuo tada T. Uža atsidavęs kraštotyros veiklai.
Kraštotyros medžiagos rinkimas neatsiejamas nuo fotoaparatu fiksuojamų ir dabartinio gyvenimo įvykių. T. Uža tai daro profesionaliai. Nuo 1962 m. iki šiol T. Uža fotografuoja ir kaupia fotografijų archyvą. Jis įamžino įvairias šventes, vietovių vaizdus, tapo bendradarbių kolektyvinės veiklos metraštininku. Jo nuotraukos spausdintos periodiniuose leidiniuose: „Valstiečių laikraštis“, „Panevėžio tiesa“, Anykščių krašto laikraščiuose „Šilelis“ ir „Anykšta“, Raimondo Guobio ir Algimanto Bekenio knygoje „Viešintos“ (2006 m.). T. Užos nuotrauka panaudota knygos „Panevėžys. Senamiesčio gatvė XX a.“ (2014 m.) viršelio iliustracijai.
Gyvendamas Panevėžyje, T. Uža nuolat lankosi Anykščių krašte, dalyvauja čia vykstančiuose kultūros ir bendruomenių renginiuose. Jo knygos eksponuojamos Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus darbuotojų organizuojamose parodose, pristatomos skaitytojams. Kraštotyrininkas yra dažnas svečias bibliotekoje, ieško informacijos, konsultuojasi knygų leidybos klausimais.
Savo asmeninėje namų bibliotekoje kraštotyrininkas yra sukaupęs nemažą knygų kolekciją, kurioje enciklopedijos, žinynai, albumai, mokslo literatūra, pradedant 1966 m. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ir iki naujausių 2011 m., 2014 m. išleistų informacinių leidinių. Tai liudija, kad jis siekia žinių, tobulėjimo, vertina mokslo leidinius ir juos kolekcionuoja. Kraštotyrininko namų bibliotekoje ne tik knygos – gausus nuotraukų archyvas, įvairūs rankraščiai, laiškai, sveikinimai, apdovanojimai ir kiti dokumentai. Savininkas juos saugo ir brangina.
2012–2013 m. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka organizavo apžiūrą „Kraštotyros darbas bibliotekose“. Knygų mylėtojas ir bibliotekos bičiulis T. Uža buvo vienas iš apžiūros rėmėjų, apdovanojo I–III vietų laimėtojus prizais ir dovanomis.
Kraštotyros medžiagos rinkimas neatsiejamas nuo fotoaparatu fiksuojamų ir dabartinio gyvenimo įvykių. T. Uža tai daro profesionaliai. Nuo 1962 m. iki šiol T. Uža fotografuoja ir kaupia fotografijų archyvą. Jis įamžino įvairias šventes, vietovių vaizdus, tapo bendradarbių kolektyvinės veiklos metraštininku. Jo nuotraukos spausdintos periodiniuose leidiniuose: „Valstiečių laikraštis“, „Panevėžio tiesa“, Anykščių krašto laikraščiuose „Šilelis“ ir „Anykšta“, Raimondo Guobio ir Algimanto Bekenio knygoje „Viešintos“ (2006 m.). T. Užos nuotrauka panaudota knygos „Panevėžys. Senamiesčio gatvė XX a.“ (2014 m.) viršelio iliustracijai.
Gyvendamas Panevėžyje, T. Uža nuolat lankosi Anykščių krašte, dalyvauja čia vykstančiuose kultūros ir bendruomenių renginiuose. Jo knygos eksponuojamos Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus darbuotojų organizuojamose parodose, pristatomos skaitytojams. Kraštotyrininkas yra dažnas svečias bibliotekoje, ieško informacijos, konsultuojasi knygų leidybos klausimais.
Savo asmeninėje namų bibliotekoje kraštotyrininkas yra sukaupęs nemažą knygų kolekciją, kurioje enciklopedijos, žinynai, albumai, mokslo literatūra, pradedant 1966 m. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ir iki naujausių 2011 m., 2014 m. išleistų informacinių leidinių. Tai liudija, kad jis siekia žinių, tobulėjimo, vertina mokslo leidinius ir juos kolekcionuoja. Kraštotyrininko namų bibliotekoje ne tik knygos – gausus nuotraukų archyvas, įvairūs rankraščiai, laiškai, sveikinimai, apdovanojimai ir kiti dokumentai. Savininkas juos saugo ir brangina.
2012–2013 m. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka organizavo apžiūrą „Kraštotyros darbas bibliotekose“. Knygų mylėtojas ir bibliotekos bičiulis T. Uža buvo vienas iš apžiūros rėmėjų, apdovanojo I–III vietų laimėtojus prizais ir dovanomis.
T. Uža – kraštotyrininkas, fotografas
Tautvilis Uža – kraštotyrininkas, fotografas, visuomenininkas, savo gimtąjį Viešintų kraštą (Anykščių r.) garsina fiksuodamas jį meninėse fotografijose ir savo lėšomis leisdamas kraštotyros knygas. T. Uža kaupia, užrašo visus – ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, stengiasi, kad visa ta informacija išliktų ir pasitarnautų ateities kartoms.
2010 m. išleistą prisiminimų rinkinį „Iš širdies – viešintiškiai“ T. Uža paskyrė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui ir Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Knygoje spausdinami Viešintų miestelio, Laičių, Maldeikių, Žliobiškių, Laitelių ir Pūsčių kaimų žmonių pasakojimai apie praeitį, papročius, šventes, amatus, senojo kolūkinio ir dabarties kaimo buitį.
Daugelis Anykščių rajono miestelių žavi savitu gamtovaizdžiu, džiugina išlikusiomis originaliomis sodybomis, gamtos paminklais, padavimais ir legendomis. Negailestingas laikas daug ką sunaikino, tačiau kraštotyrininko T. Užos kalbintų žmonių atmintis, įrašyta knygoje, yra amžina. Leidinyje įkūnytos amžinos tiesos, iš jų dvelkia nenykstantis Viešintų krašto grožis, nuotraukose užfiksuoti vaizdai, sustabdytos žmonių gyvenimo akimirkos tiltu tiesiasi į ateitį. Knygą „Iš širdies – viešintiškiai“ galima būtų pavadinti Viešintų krašto enciklopedija. Joje – Viešintų miestelio žmonių biografijos, mokyklos istorija, žinios apie bažnyčią, pieninę, parduotuvę, kultūros namus, Mykolo Strolios malūną, Viešintų televizijos stotį, vaistinę ir kitus svarbius pastatus. Leidinyje Viešintų miestelio kultūrinio gyvenimo kronika nuo kino kaime, klubo-skaityklos iki šių dienų meno saviveiklos, gausu nuotraukų, kuriose plati Viešintų krašto etninė, socialinė ir kultūrinė miestelio panorama. Labai daug informacijos suteikia net šešiuose puslapiuose surašytos Viešintų krašto svarbiausios istorinės datos ir įvykiai – tai puikus kruopštaus, atsakingo kraštotyros darbo rezultatas.
2010 m. išleistą prisiminimų rinkinį „Iš širdies – viešintiškiai“ T. Uža paskyrė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui ir Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Knygoje spausdinami Viešintų miestelio, Laičių, Maldeikių, Žliobiškių, Laitelių ir Pūsčių kaimų žmonių pasakojimai apie praeitį, papročius, šventes, amatus, senojo kolūkinio ir dabarties kaimo buitį.
Daugelis Anykščių rajono miestelių žavi savitu gamtovaizdžiu, džiugina išlikusiomis originaliomis sodybomis, gamtos paminklais, padavimais ir legendomis. Negailestingas laikas daug ką sunaikino, tačiau kraštotyrininko T. Užos kalbintų žmonių atmintis, įrašyta knygoje, yra amžina. Leidinyje įkūnytos amžinos tiesos, iš jų dvelkia nenykstantis Viešintų krašto grožis, nuotraukose užfiksuoti vaizdai, sustabdytos žmonių gyvenimo akimirkos tiltu tiesiasi į ateitį. Knygą „Iš širdies – viešintiškiai“ galima būtų pavadinti Viešintų krašto enciklopedija. Joje – Viešintų miestelio žmonių biografijos, mokyklos istorija, žinios apie bažnyčią, pieninę, parduotuvę, kultūros namus, Mykolo Strolios malūną, Viešintų televizijos stotį, vaistinę ir kitus svarbius pastatus. Leidinyje Viešintų miestelio kultūrinio gyvenimo kronika nuo kino kaime, klubo-skaityklos iki šių dienų meno saviveiklos, gausu nuotraukų, kuriose plati Viešintų krašto etninė, socialinė ir kultūrinė miestelio panorama. Labai daug informacijos suteikia net šešiuose puslapiuose surašytos Viešintų krašto svarbiausios istorinės datos ir įvykiai – tai puikus kruopštaus, atsakingo kraštotyros darbo rezultatas.
Ne pasirinkta profesija, o iš prigimties potraukis į grožį, į meną, į savo krašto praeities tyrinėjimą, tikriausiai ir paskatino kraštotyrininką aktyviai veiklai. „Meilė grožiui – natūraliam ir sukurtam – šviečia T. Užos fotografijų knygoje – albume „Viešintiškių pražydinta žemė“. Kiekviena nuotrauka liudija fotografo išmonę, sugebėjimą pažvelgti į paprasčiausią gėlytę taip, kad ji atsiskleistų visa savo prigimties grožybe. Knygoje „Iš širdies – viešintiškiai“ atidus skaitytojas irgi pastebės autoriaus sąžiningą ir dorą požiūrį į viešintiškių gyvenimą, jų darbus, poelgius, įvykius, datas. T. Užą domina viskas: kas ir kaip gyveno, kada ir kodėl taip atsitiko. Jo surinkti pasakojimai teka lėtai, ramiai – lyg plati gyvenimo upė, dėl to jie dar išsamesni, aiškesni ir patikimesni“, – taip apie pirmąsias dvi jo knygas rašė mokytoja Eugenija Sokienė.
2012 m. T. Uža sudarė ir išleido biografinį žinyną-albumą „Talentingieji viešintiškiai“. „Ši knyga tai nuoširdžios pagarbos viešintiškiams – kūrėjams išraiška. Kaip J. Tumas-Vaižgantas visą gyvenimą ieškojo „deimančiukų“ – puikių paprastų Lietuvos kaimo žmonių – ir juos įamžino savo kūryboje, taip T. Uža užsimojo jų rasti tarp viešintiškių. Ir rado! Atrodo, atvėrė kraičių skrynias – kuparus, atidarė kalvių dirbtuvių duris ir pasakė: „Grožėkitės! Gėrėkitės! Tai mūsų moterų rankdarbiai. Tai mūsų vyrų metalo dirbiniai, medžio drožiniai. Štai kokias moteris ir kokius vyrus gimdo Viešintų žemė!” Ne tokiais žodžiais kalba autorius, bet iš nuotraukų ir pasakojimų visi suprantame, kad abejingas žmogus nebūtų galėjęs taip su meile „išguldyti“ visos faktinės medžiagos“, – vėl savo mintimis apie trečiąją T. Užos knygą dalinosi E. Sokienė.
Pats autorius paprašytas papasakoti apie tai, kas paskatino išleisti knygą apie viešintiškius tautodailininkus ir šiaip auksarankius meniškų dirbinių kūrėjus, sako: „Iš dabartinių tautodailininkų tik vienas kitas dalyvauja parodose. Man labai liūdna ir gaila, kad kuklesni savo nuostabius rankdarbius laiko spintose ar senovinėse kraičių skryniose. Nusprendžiau medžiagą apie talentinguosius viešintiškius surinkti į knygą, kad jų darbus pamatytų ir pasidžiaugtų platesnis visuomenės ratas. Aš taip pat papasakojau kiekvieno kūrėjo gyvenimo istoriją ar iš jos išplaukiantį vieną kitą įdomesnį epizodą, nufotografavau keletą jų darbų – tegu ir kiti pamato, kokios darbščios mūsų moterys, sukūrusios nuostabius kūrinius. O kiek Viešintų krašto vyrai iš metalo, akmens ir paprasčiausio medžio yra sukūrę įdomiausių darbų, skulptūrų, kryžių! Džiaugiuosi, kad į mano knygą pateko pasakojimai apie moksleivius, jų rankų darbelius. Jaunesnės kartos tautodailininkai įneša naujovių, tokių kaip dekupažas, riešinės, iš karoliukų pagaminti papuošalai, nutapyti piešiniai kitu stiliumi. Vieni patys sukuria, kiti kur nors pamatę juos patobulina, perdirba.“
T. Uža džiaugiasi, kad tarp viešintiškių surado nemažą būrelį tautodailės meistrų – kūrėjų, audėjų, mezgėjų, drožėjų iš medžio ar teptuku sukūrusių puikius kūrinius. Meniškos sielos fotografas negalėjo atsistebėti, kokios dailios viešintiškių moterų austos juostos, lovatiesės, lininiai rankšluosčiai, tautiniai rūbai, megztos suknelės, megztukai, nertos servetėlės, takeliai, nutapyti paveikslai, dekupažo darbai ir kt.
Nenuostabu, kad autoriui taip patiko Viešintų krašto moterų rankdarbiai. Juk jį nuo vaikystės lydėjo mamos kuriami darbai. Tautvilio mama Emilija Baronaitė-Užienė mėgo rankdarbius, buvo gera audėja. Jau prieš vestuves su Tautvilio tėveliu susikrovė nemažą kraitį, kurį sudarė jos austos įvairiausiais raštais lovatiesės, rankšluosčiai, kilimai, staltiesės, dekoruoti pagalvių užvalkalai, nunerti bei išsiuvinėti stalo ir kitų baldų užtiesalai. Pasak kraštotyrininko, jo mama mėgo ir megzti – mezgė kojines, pirštuotas ir raštuotas pirštines.
Knygoje išspausdinta net 980 nuotraukų, aprašytos 43 personalijos, atskleista ir brandaus amžiaus, ir jaunųjų talentingų Viešintų krašto žmonių kūryba.
2014 m. Viešintų vidurinės mokyklos pirmoji abiturientų laida minėjo 60 metų mokyklos baigimo jubiliejų. Šiai datai paminėti T. Uža paskyrė ketvirtąją savo knygą. T. Užos išleista daugiau kaip 500 puslapių knyga „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ yra mokyklos praeities liudijimas. Kraštotyros leidinyje spausdinamos Viešintų vidurinės mokyklos abiturientų ir mokytojų nuotraukos, prisiminimai apie mokyklos direktorius, mokinių prisiminimai apie metus, praleistus mokykloje. Čia skaitytojai ras ir Viešintų mokyklos himną, Viešintų miestelio 1952 m. žemėlapį, šio žemėlapio paaiškinimus. Knygos autorius T. Uža apžvelgia ir Lietuvos mokyklų pirmuosius žingsnius. Buvęs Viešintų mokyklos mokinys Vilius Grigaliūnas knygoje pasakoja apie švietimo raidą Lietuvoje bei Viešintose. Knygoje prisiminti ir geriausi mokyklos sportininkai.
Pats knygos autorius, rašydamas savo mokyklinius prisiminimus, labai vaizdžiai nupiešė to meto mokyklos vaizdą: „Mokėmės senose patalpose be jokių patogumų. Nebuvo vandentiekio. Žiemą klases šildydavo malkomis kūrenamos stačiamalkės koklinės krosnys. Tualetai buvo lauke iš lentų sukaltos patalpose, saugomose nuo vėjo. Visi džiaugėmės, kad turime nors tokias patalpas, nes labai norėjome mokytis. Mokyklą laikėme lyg šventove. Labai gerbėme mokytojus ir mokyklos personalą. Kiek darbo įdėdavo darbininkės, valytojos. Ryte, atėję į mokyklą, jau rasdavome krosnis iškūrentas, išplautas klasių grindis, žiemą prie mokyklos nuvalytą sniegą. Per pamokas į mokytoją kreipdavomės „Tamsta mokytojau“. Visi buvome jauni, pilni energijos, mėgome pažaisti, o kartais nelabai tinkamai paišdykauti...“.
Šių dienų jaunasis skaitytojas, žvelgdamas į tokią mokyklos praeitį, tikriausiai, pagalvos, kad tai buvo taip seniai... O autoriui tokia mokykla yra lyg vakar palikta.
Knygos pabaigoje T. Uža pateikė abėcėlės seka Viešintų mokykloje dirbusių mokytojų sąrašą, patikslindamas, kokį dalyką ir, kokiais metais mokytojas dėstė. Taip pat pateiktas išsamus naudotos literatūros sąrašas. Knyga gražiai apipavidalinta, išleista kietais viršeliais. Knygos pirmajame viršelyje Viešintų mokyklos, veikusios po karo iki 1965–1966 metų ir naujojo mokyklos pastato, pastatyto 1984 m., bei mokyklos direktorių nuotraukos.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė minėtos knygos pristatymo skaitytojams metu tarsi stebėjosi: „Tautvilis Uža yra baigęs techninius mokslus. Iš pirmo pastebėjimo atrodo, kaip žmogus, turintis tokį išsilavinimą, sugeba literatūriškai, nuosekliai dėlioti mintis. Žvelgdama į šį žmogų, turbūt, neklysiu teigdama, kad pašaukimas užfiksuoti, išsaugoti, populiarinti savo gimtojo krašto istoriją jau buvo užkoduotas jo genuose. Be abejo, kad talentingojo Tautvilio pašaukimas formavosi ir mokykloje. Visose keturiose T. Užos knygose yra sukrautas didžiulis Viešintų krašto istorijos kraitis. Jas skaitys ir vartys ne viena viešintiškių karta gyvenanti įvairiose Lietuvos vietose. Gyvenimo dėsnio nepakeisi. Su žmogaus išėjimu baigiasi ir jo gyvenimo išsaugoti prisiminimai. Reikia mylėti ir gerbti tuos šviesuolius, kurie negailėdami savo brangaus laiko, asmeninių lėšų, klajoja po įvairias vietas ir fiksuoja tai, kas dar išlikę žmonių prisiminimuose, jų asmeniniuose albumuose. Prie tokių žmonių priskiriu T. Užą. Manau, kad jo darbai visada turės išliekamąją vertę. <...> Kraštotyrininko knygas vertina skaitytojai. Ar yra kitų būdų, kas galėtų įvertinti jo indėlį Lietuvos kultūrai?“.
T. Užos apdovanojimai
2013 m. T. Uža buvo vienas iš nominantų „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimui gauti. Per pastaruosius penkerius metus už nuoširdų kultūrinį, kraštotyros bei visuomeninį darbą gimtojo krašto labui padėkas T. Užai pareiškė Viešintų bendruomenė, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka, Lietuvos kraštotyros draugija, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija, Viešintų moterų klubas bei kitos Anykščių krašto nevyriausybinės organizacijos bei bendruomenės su kuriomis kraštotyrininkas bendradarbiauja, dalinasi savo kraštotyrinio darbo patirtimi, dovanoja savo knygas.
Džiugu, kad anykštėno kraštotyrininko T. Užos veikla įvertinta ir Respublikos mastu. 2015 m. už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje T. Uža įvertintas ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Kraštotyrininko T. Užos pasaulis prasidėjo Viešintų krašte. Gyvendamas ir dirbdamas Panevėžyje jis nuolat jaučia gimtojo krašto žemės balsą ir savo darbais šį kraštą garsina.
2012 m. T. Uža sudarė ir išleido biografinį žinyną-albumą „Talentingieji viešintiškiai“. „Ši knyga tai nuoširdžios pagarbos viešintiškiams – kūrėjams išraiška. Kaip J. Tumas-Vaižgantas visą gyvenimą ieškojo „deimančiukų“ – puikių paprastų Lietuvos kaimo žmonių – ir juos įamžino savo kūryboje, taip T. Uža užsimojo jų rasti tarp viešintiškių. Ir rado! Atrodo, atvėrė kraičių skrynias – kuparus, atidarė kalvių dirbtuvių duris ir pasakė: „Grožėkitės! Gėrėkitės! Tai mūsų moterų rankdarbiai. Tai mūsų vyrų metalo dirbiniai, medžio drožiniai. Štai kokias moteris ir kokius vyrus gimdo Viešintų žemė!” Ne tokiais žodžiais kalba autorius, bet iš nuotraukų ir pasakojimų visi suprantame, kad abejingas žmogus nebūtų galėjęs taip su meile „išguldyti“ visos faktinės medžiagos“, – vėl savo mintimis apie trečiąją T. Užos knygą dalinosi E. Sokienė.
Pats autorius paprašytas papasakoti apie tai, kas paskatino išleisti knygą apie viešintiškius tautodailininkus ir šiaip auksarankius meniškų dirbinių kūrėjus, sako: „Iš dabartinių tautodailininkų tik vienas kitas dalyvauja parodose. Man labai liūdna ir gaila, kad kuklesni savo nuostabius rankdarbius laiko spintose ar senovinėse kraičių skryniose. Nusprendžiau medžiagą apie talentinguosius viešintiškius surinkti į knygą, kad jų darbus pamatytų ir pasidžiaugtų platesnis visuomenės ratas. Aš taip pat papasakojau kiekvieno kūrėjo gyvenimo istoriją ar iš jos išplaukiantį vieną kitą įdomesnį epizodą, nufotografavau keletą jų darbų – tegu ir kiti pamato, kokios darbščios mūsų moterys, sukūrusios nuostabius kūrinius. O kiek Viešintų krašto vyrai iš metalo, akmens ir paprasčiausio medžio yra sukūrę įdomiausių darbų, skulptūrų, kryžių! Džiaugiuosi, kad į mano knygą pateko pasakojimai apie moksleivius, jų rankų darbelius. Jaunesnės kartos tautodailininkai įneša naujovių, tokių kaip dekupažas, riešinės, iš karoliukų pagaminti papuošalai, nutapyti piešiniai kitu stiliumi. Vieni patys sukuria, kiti kur nors pamatę juos patobulina, perdirba.“
T. Uža džiaugiasi, kad tarp viešintiškių surado nemažą būrelį tautodailės meistrų – kūrėjų, audėjų, mezgėjų, drožėjų iš medžio ar teptuku sukūrusių puikius kūrinius. Meniškos sielos fotografas negalėjo atsistebėti, kokios dailios viešintiškių moterų austos juostos, lovatiesės, lininiai rankšluosčiai, tautiniai rūbai, megztos suknelės, megztukai, nertos servetėlės, takeliai, nutapyti paveikslai, dekupažo darbai ir kt.
Nenuostabu, kad autoriui taip patiko Viešintų krašto moterų rankdarbiai. Juk jį nuo vaikystės lydėjo mamos kuriami darbai. Tautvilio mama Emilija Baronaitė-Užienė mėgo rankdarbius, buvo gera audėja. Jau prieš vestuves su Tautvilio tėveliu susikrovė nemažą kraitį, kurį sudarė jos austos įvairiausiais raštais lovatiesės, rankšluosčiai, kilimai, staltiesės, dekoruoti pagalvių užvalkalai, nunerti bei išsiuvinėti stalo ir kitų baldų užtiesalai. Pasak kraštotyrininko, jo mama mėgo ir megzti – mezgė kojines, pirštuotas ir raštuotas pirštines.
Knygoje išspausdinta net 980 nuotraukų, aprašytos 43 personalijos, atskleista ir brandaus amžiaus, ir jaunųjų talentingų Viešintų krašto žmonių kūryba.
2014 m. Viešintų vidurinės mokyklos pirmoji abiturientų laida minėjo 60 metų mokyklos baigimo jubiliejų. Šiai datai paminėti T. Uža paskyrė ketvirtąją savo knygą. T. Užos išleista daugiau kaip 500 puslapių knyga „Viešintų mokykla lyg vakar palikta“ yra mokyklos praeities liudijimas. Kraštotyros leidinyje spausdinamos Viešintų vidurinės mokyklos abiturientų ir mokytojų nuotraukos, prisiminimai apie mokyklos direktorius, mokinių prisiminimai apie metus, praleistus mokykloje. Čia skaitytojai ras ir Viešintų mokyklos himną, Viešintų miestelio 1952 m. žemėlapį, šio žemėlapio paaiškinimus. Knygos autorius T. Uža apžvelgia ir Lietuvos mokyklų pirmuosius žingsnius. Buvęs Viešintų mokyklos mokinys Vilius Grigaliūnas knygoje pasakoja apie švietimo raidą Lietuvoje bei Viešintose. Knygoje prisiminti ir geriausi mokyklos sportininkai.
Pats knygos autorius, rašydamas savo mokyklinius prisiminimus, labai vaizdžiai nupiešė to meto mokyklos vaizdą: „Mokėmės senose patalpose be jokių patogumų. Nebuvo vandentiekio. Žiemą klases šildydavo malkomis kūrenamos stačiamalkės koklinės krosnys. Tualetai buvo lauke iš lentų sukaltos patalpose, saugomose nuo vėjo. Visi džiaugėmės, kad turime nors tokias patalpas, nes labai norėjome mokytis. Mokyklą laikėme lyg šventove. Labai gerbėme mokytojus ir mokyklos personalą. Kiek darbo įdėdavo darbininkės, valytojos. Ryte, atėję į mokyklą, jau rasdavome krosnis iškūrentas, išplautas klasių grindis, žiemą prie mokyklos nuvalytą sniegą. Per pamokas į mokytoją kreipdavomės „Tamsta mokytojau“. Visi buvome jauni, pilni energijos, mėgome pažaisti, o kartais nelabai tinkamai paišdykauti...“.
Šių dienų jaunasis skaitytojas, žvelgdamas į tokią mokyklos praeitį, tikriausiai, pagalvos, kad tai buvo taip seniai... O autoriui tokia mokykla yra lyg vakar palikta.
Knygos pabaigoje T. Uža pateikė abėcėlės seka Viešintų mokykloje dirbusių mokytojų sąrašą, patikslindamas, kokį dalyką ir, kokiais metais mokytojas dėstė. Taip pat pateiktas išsamus naudotos literatūros sąrašas. Knyga gražiai apipavidalinta, išleista kietais viršeliais. Knygos pirmajame viršelyje Viešintų mokyklos, veikusios po karo iki 1965–1966 metų ir naujojo mokyklos pastato, pastatyto 1984 m., bei mokyklos direktorių nuotraukos.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė minėtos knygos pristatymo skaitytojams metu tarsi stebėjosi: „Tautvilis Uža yra baigęs techninius mokslus. Iš pirmo pastebėjimo atrodo, kaip žmogus, turintis tokį išsilavinimą, sugeba literatūriškai, nuosekliai dėlioti mintis. Žvelgdama į šį žmogų, turbūt, neklysiu teigdama, kad pašaukimas užfiksuoti, išsaugoti, populiarinti savo gimtojo krašto istoriją jau buvo užkoduotas jo genuose. Be abejo, kad talentingojo Tautvilio pašaukimas formavosi ir mokykloje. Visose keturiose T. Užos knygose yra sukrautas didžiulis Viešintų krašto istorijos kraitis. Jas skaitys ir vartys ne viena viešintiškių karta gyvenanti įvairiose Lietuvos vietose. Gyvenimo dėsnio nepakeisi. Su žmogaus išėjimu baigiasi ir jo gyvenimo išsaugoti prisiminimai. Reikia mylėti ir gerbti tuos šviesuolius, kurie negailėdami savo brangaus laiko, asmeninių lėšų, klajoja po įvairias vietas ir fiksuoja tai, kas dar išlikę žmonių prisiminimuose, jų asmeniniuose albumuose. Prie tokių žmonių priskiriu T. Užą. Manau, kad jo darbai visada turės išliekamąją vertę. <...> Kraštotyrininko knygas vertina skaitytojai. Ar yra kitų būdų, kas galėtų įvertinti jo indėlį Lietuvos kultūrai?“.
T. Užos apdovanojimai
2013 m. T. Uža buvo vienas iš nominantų „Gimtosios žemės“ Jorio apdovanojimui gauti. Per pastaruosius penkerius metus už nuoširdų kultūrinį, kraštotyros bei visuomeninį darbą gimtojo krašto labui padėkas T. Užai pareiškė Viešintų bendruomenė, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka, Lietuvos kraštotyros draugija, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija, Viešintų moterų klubas bei kitos Anykščių krašto nevyriausybinės organizacijos bei bendruomenės su kuriomis kraštotyrininkas bendradarbiauja, dalinasi savo kraštotyrinio darbo patirtimi, dovanoja savo knygas.
Džiugu, kad anykštėno kraštotyrininko T. Užos veikla įvertinta ir Respublikos mastu. 2015 m. už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje T. Uža įvertintas ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Kraštotyrininko T. Užos pasaulis prasidėjo Viešintų krašte. Gyvendamas ir dirbdamas Panevėžyje jis nuolat jaučia gimtojo krašto žemės balsą ir savo darbais šį kraštą garsina.
Autorius: Berezauskienė Audronė
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!