ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija”. Šių metų projektas „Gatvės galerija 16“ skirtas Vietos bendruomenių metams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šiais metais surengta pirmoji parodų ciklo „Gatvės galerija 16“ paroda, joje eksponuojami Andriaus Rozanovo keramikos darbai. Pirmosios personalinės parodos surengimo proga spausdiname menininko Andriaus Rozanovo pasakojimą apie save:

„Gimiau praėjusiame amžiuje, kuomet Lietuva dar priklausė  Tarybų sąjungai, gimiau name, kuris stovėjo Lenino aikštėje Nr. 7 A, Panevėžyje. Mūsų namas buvo per vieną metrą nuo Panevėžio dramos teatro. Ten prabėgo mano vaikystė. Prisimenu, kaip mama mane pastatydavo ant palangės ir aš galėjau matyti dramos teatro repeticijų salę. Tuo metu ten dirbo tokios žvaigždės, kaip Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Romas Urvinis ir kiti. Ta įstaiga formavo viso miesto gyvenimą. J.Miltinio asmenybė traukė menininkus, ten rinkosi aktoriai, dailininkai, muzikantai. Su jų vaikais aš žaisdavau kieme, kalbėdavomės apie menininkų gyvenimą. Gal tai ir nulėmė, kad aš nenuėjau su nusikaltėlių gaujomis „Tulpiniais” ar „Žemaičiais”. Panevėžys tuo metu buvo pramonės ir nusikaltėlių miestas. Bet man vaikystėje suformuota pasaulėžiūra neleido tuo žavėtis. Aš norėjau būti menininku.



Vidurinėje mokykloje mokiausi vidutiniškai, dailės būrelio nelankiau. Po aštuonių klasių mama mane „nukreipė” į Panevėžio žemės ūkio mokyklą, nes čia mokėsi daugiausia kaimo vaikai, tad chuliganizmo lygis buvo mažesnis, nei visame mieste. Būdamas šešiolikos metų nuvažiavau pas tėvą Stanislovą. Pagyvenau pas jį kelias dienas ir supratau,  kad ir aš šitaip norėčiau gyventi vienkiemyje su draugais bendraminčiais. Baigęs proftechninę mokyklą, įgijau vairuotojo – suvirintojo specialybę. Mokėjau prie laukuose sulūžusio kombaino privažiuoti su elektros generatorių vežančiu sunkvežimiu ir suvirinti. Manęs toks darbas netraukė. Ačiū Landsbergiui, kad sugriovė kolūkius.

Įsidarbinau Panevėžyje keramikos dirbinių kooperatyve. Ten iš molio liedavome „servizus”. Išmokau „suvaldyti” molį ir pamilau šią medžiagą. Tik man vis norėjosi iš molio gaminti kažką kūrybiškesnio. Vis svajodavau, kad gyvensiu vienkiemyje ir kursiu molio dirbinius. Taip ir įvyko.



Kai bankrutavo mūsų kooperatyvas, aš vietoje atlyginimo gavau elektrinę krosnele. Ji buvo maža, išdegti galėdavau tik du puoduko dydžio gaminius. Pardaviau butą Panevėžyje ir nusipirkau sodybą Anykščių rajone prie Virintos upės. Galima sakyti, kad mano vaikystės svajonės išsipildė, tik mano draugai liko Panevėžyje. O aš pradėjau gaminti molio dirbinius. Jaučiausi, kaip koks alchemikas. Juk keramika sujungia pagrindines alchemijos medžiagas: žemę, orą, vandenį, ugnį ir metalą. Prisimenu, kaip sunku būdavo gauti įvairiaspalvės glazūros. Tai aš savo dirbinius įkaitindavau iki 1000 laipsnių karščio ir įkišęs į krosnelę ranką, su pincetu ištraukdavau švytintį įkaitusį molio dirbinį ir įmesdavau į pjuvenas. Įvykdavo reakcija ir molio paviršius įgaudavo įdomų dekorą. Molį kasdavau pats laukuose. Jį valydavau. Iš skalbimo mašinos pasigaminau tokį mikserį, kuriame plakdavau molį su vandeniu. Jam išskydus, perkošdavau per makaronams skirtą košti  „duršlioką”, vėliau per tankų kaprono skudurą. Dirbau primityviai, bet mane valdė jaunatviškas entuziazmas. Nuo pirmadienio iki penktadienio gaminau kumščio dydžio dirbinėlius. Didesni netilpdavo į krosnelę. Darydavau puodukus, žvakides, pakabukus ir kitokius dirbinėlius. Šeštadienį ryte susikraudavau savo dirbinius į kuprinę ir pėsčias eidavau tris su pusę  kilometro iki asfaltuoto kelio. Tada autostopu važiuodavau per Ukmergę į Vilnių. Iki pietų pasiekdavau Pilies gatvę, ten prekiaudavau. Pernakvodavau pas draugus studentų bendrabutyje, sekmadienį iki vakaro prekiaudavau, o tada, nusipirkęs duonos, aliejaus, kavos ir „Primos”, paskutiniu autobusu važiuodavau namo. Taip gyvenau daugiau nei dvejus  metus. Vedžiau, gimė du vaikai. Mano žmonai tokia romantika atsibodo ir ji su vaikais išvažiavo į Vilnių.

Išsiskyręs ilgai vienas nebuvau. Kartą Vilniuje per Kaziuko mugę viena mergina pasiprašė šalia manęs pardavinėti savo molio dirbinius. Aš sutikau. Per tris dienas ten prekiaudami susipažinome. Ji – Dangira Pyragaitė iš Anykščių. Dabar kartu gyvename ir kuriame, turime sūnų. Tik pradėjus bendrauti, mūsų darbai buvo labai skirtingi. Bet sakoma, kad gyvendami žmonės supanašėja. Taip atsitiko ir su mūsų kūryba. Daug darbų darome bendrai. Man lengviau sekasi grubūs darbai, o ji geriau glazūruoja ir atlieka kitus, daugiau kruopštumo reikalaujančius darbus.



Keramikams atėjo geresni laikai. Dabar lengvai galima įsigyti įvairaus molio, spalvotų glazūrų, atsidarė dailės salonų, kuriuose galima parduoti savo gaminius. Daugiau kaip metus bandėme dirbti Anykščių menų inkubatoriuje. Manėme, kad jie padės mums išvežti savo kūrinius plačiau į su Anykščiais draugaujančius miestus. Bet jie nieko mums nepadėjo. Paskelbė apie edukacinę programą, bet tokią daro ir muziejuje. O mums reikėjo išsipirkti leidimus individualiai veiklai, mokėti inkubatoriui už patalpas, įrangą ir už elektrą. Dar kasdien važiuodavom iš kaimo, tad išlaidos buvo nemenkos. O dieną susikaupti darbui trukdydavo ateinantys inkubatoriaus lankytojai. Nusprendėme, kad namuose bus pigiau ir ramiau.

Dabar abu su Dangira kuriame namuose. Prekiaujame mugėse ir priimame individualius užsakymus. Nuo 1997 metų dalyvaujame Anykščių tautodailininkų parodose. Mūsų dabai buvo eksponuojami Londone galerijoje „London bridge”, Alta miesto rotušėje Norvegijoje, galerijoje „Utopija” Hostebro mieste Danijoje.
Keramika - užburianti alchemija“.

Kiti autoriaus straipsniai  

 Autorius: Smalskas Žilvinas Pranas