ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS
Medinis šaukštas – turisto talismanas - (2016 03 10)
Vladas Gaidys
Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija 16“, skirtą Vietos bendruomenių metams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono tautodailę. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šiais metais surengta antroji parodų ciklo „Gatvės galerija 16“ paroda, joje eksponuojami tautodailininko Vlado Gaidžio drožiniai.
Menininkas žinomas kaip tradicinės drožybos meistras. Drožti pradėjo jaunystėje. Parodose ir pleneruose dalyvauja nuo 2005 metų: 2005 m. - grupinėje tautodailininkų parodoje Anykščiuose; 2008 m. -
skulptorių plenere Troškūnuose; 2011 ir 2012 m. - skulptorių pleneruose Inkūnuose; 2011, 2012, 2013, 2014 m. – skulptorių pleneruose Vilniuje, Santariškėse.
Drožėjas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2012 metų. Nuo to laiko kasmet dalyvauja grupinėse tautodailininkų parodose Anykščiuose ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Aukštaitijos zonos parodose Panevėžyje. 2016 m. surengta pirmoji personalinė paroda „Gatvės galerijoje”. Pirmosios personalinės parodos surengimo proga spausdiname menininko Vlado Gaidžio pasakojimą apie save.
Vaikystėje daile nesidomėjau
Gimiau ir užaugau Vilniuje. Tėvo pusbrolis buvo drožėjas tautodailininkas, bet mano tėvai ir du jaunesni broliai dvyniai menais neužsiėmė. Tad vaikystėje į dailę orientuotas nebuvau. Aštuonias klases baigiau Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Mokykloje per dailės pamokas reikdavo raižyti linoleumą, pjaustyti ornamentus iš faneros. Man tai gerai sekėsi ir patiko, bet specialybės, susijusios su daile, nepasirinkau. Po aštuonių klasių įstojau į profesinę technikos mokyklą. Ten išmokau kruopščiai ir tiksliai dirbti. Metalines detales apdailindavau dešimtosios milimetro dalies tikslumu. Baigęs mokyklą, įgijau frezuotojo ir metalo apdirbėjo specialybę ir buvau pakviestas į sovietinę armiją. Du metus tarnavau ryšininku šalia tuometinio Leningrado. Prižiūrėjau antenų aikštelę. Laisvo laiko buvo daug, bet menų „nečiupinėjau”. Grįžęs po armijos įsidarbinau skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma” Vilniuje. Penkis metus iki Sąjūdžio laikų dirbau toje gamykloje metalo apdirbimo ceche.
Viliojo kelionės
Pirmojoje mano darbovietėje buvo labai stipri turistų komanda. Susidraugavau su jos nariais ir pradėjau keliauti. Vos ne kiekvieną savaitgalį rengdavome žygius po Lietuvą. Keliaudavome pėsčiomis, dviračiais, plaukdavome baidarėmis. Mūsų gamykla turėjo padalinių ir kituose miestuose. Ten irgi buvo turistų komandos. Vasarą Bebrūsuose rengdavome bendrus turistų sąskrydžius. Buvom jauni ir stiprūs, smagu būdavo toli eiti pėsčiomis ir vakaroti prie laužo, miegoti po atviru dangumi.
Per kiekvienas ilgesnes atostogas važiuodavome į kokį kalnų žygį. Gal kokius penkis ar šešis metus iki vestuvių visą savo laisvalaikį skyriau kelionėms. Taip padariau ne menką turisto „karjerą”: įgijau penktąją kalnų turisto kategoriją ir antrąja – kalnų turistų vadovo. Gerai prisimenu visus savo žygius. Bet geriausiai įstrigo atmintin du paskutiniai žygiai Pamyro kalnuose, kuriuos atlikau per vienas atostogas. Pirmąjį žygį ėjau kaip turistas, o iš kart po jo – kaip turistų vadovas.
Tada aš ėjau sunkiausią savo maršrutą – gyniausi penktąją kalnų turisto kategoriją. Grupėje buvo dvi moterys ir šeši vyrai. Žygis truko tris savaites kalnuose, kur nėra nei kelių, nei takelių. Viskas aplinkui nuklota akmenimis, nėra žalumos, nesutiksi nė gyvos dvasios. Ilgesnių žygių maršrutai sudaromi taip, kad keliaudami ratu, žygio pabaigoje vėl grįžtame į tą pačią vietą iš kurios išėjome. Kad nesitempti su savimi viso maisto, kuris bus reikalingas tik įpusėjus kelionei, daromi vadinami „užmetimai”. Numatoma vieta pusiaukelėje, maršruto centre, kuri būtų kokius penkis kilometrus nutolusi nuo nuėjimo ir grįžimo trasų, ir ten paliekamos maisto atsargos grįžimui. Taip buvo ir tą kartą. Iš grupės išrinkome du stipresnius vyrus, kurie turėjo padaryti tą „užmetimą”. Tas darbas teko man su draugu. Susikrovėme vos pakeliamas kuprines ir per akmenis gal kokius penkis kilometrus nunešėme maisto atsargas į vietą, kuri, mūsų manymu, turėjo būti netoli nuo grįžimo trasos. Sudėję maisto atsargas, užkrovėme jas akmenimis, kad nepasiektų paukščiai ir žvėrys. Visos kalnų pašlaitės tiek panašios, kad sunku jas atskirti. Todėl iš akmenų sudėjome bokštelį, alpinistų vadinamą „antele”, taip pažymėdami vietą. Grįžome pas grupę ir tęsėme kelionę. Žygis buvo sunkus. Maršrutas tęsėsi aukštikalnėse. Keliaudami aplankėme ledyne įsikūrusią aukščiausią pasaulyje metereologinę stotį, kurioje trys metereologai gyvena be civilizacijos kokius pusę metų, kol juos pakeičia kiti. Tokių žygių nuolatiniai palydovai – kalnų grožis ir nuovargis. Grįžtant atgal buvome keliavę apie dešimt dienų, visi labai pavargę ir išbadėję. Gal prieš dieną baigėsi maistas, kurį nešėmės su savimi. Priėję maršruto tašką, iš kurio arčiausia iki maisto atsargų, mes su draugu išėjome parnešti „užmetimo”. Grupė liko ilsėtis ir laukė mūsų.O mes su draugu nuėję niekaip neradome pažymėtos vietos. Klaidžiojome po nuokalnes ir ieškojome savo sukrautos akmeninės „antelės“. Jos niekur nesimatė. Pradėjo temti, o keliauti naktį kalnais yra ypatingai pavojinga. Slėgė nuovargis ir neviltis. Tik atsitiktinai po akmenimis pamatėme spalvotus maišelius su maistu. Šalia matėsi iširusi mūsų sukrauta „antelė”. Buvome taip išsekę, kad abu valgėme tylėdami. Parnešėme maisto atsargas ir grupė laimingai baigė žygį. Ta kelionė man įrodė, kad kalnuose svarbios visos smulkmenos.
Kai pirma grupė išvažiavo, aš likau. Ne už ilgo turėjau vadovauti antros kategorijos žygiui. Savo grupę pasitikau aerouoste. Atvažiavo dvylika žmonių. Tarp jų buvo dvi merginos, Vilniaus pedagoginio instituto studentės. Viena jų, vardu Rasytė, buvo iš Anykščių. Pamyro kalnuose artimiau susipažinome. Vėliau ji tapo mano žmona.
Drožti pradėjau iš reikalo
Po tų įsimintinų žygių Pamyre, grįžę į Lietuvą su Rasyte draugavome. Ji studijavo, aš dirbau Vilniuje. Dažnai susitikdavome, savaitgaliais keliavome po Lietuvą. Tokių kelionių metu pamačiau, kaip vienas mano kolega turistas drožia medinius šaukštus. Susiradęs miške medžio gabalą, pabandžiau ir aš. Pavyko. Nuo to laiko visose kelionėse laisvalaikiu prie laužo išdroždavau po šaukštą ar kelis. Medinis šaukštas – nuolatinis turisto palydovas ir talismanas. Jis maloniai kvepia mediena, juo nekaršta valgyti. Gamyklos dirbtuvėse pasigaminau drožimui įvairių įrankių. Juos gerai užgrūdinau, tad visi kažkada pasigaminti skaptai, peiliai, kaltai ir drožtukai man tarnauja iki šiol, jau bene trisdešimt metų.
Lietuvai pareikalavus nepriklausomybės, sovietų sąjunga pradėjo įvairias blokadas. Tuomet mano darbovietėje dažnai nebūdavo darbo. Dirbančiuosius išleisdavo nemokamų atostogų. Reikėjo kažkaip prasimanyti pinigų. Kartą prieš Kaziuko mugę išvažiavau pas močiutę į Dzūkiją. Jos vienkiemyje pridrožiau šaukštų. Grįžęs į Vilnių per naktį su broliais buto virtuvėje visus nušlifavome rankomis su švitriniu popieriumi. Mugėje visus trisdešimt medinių šaukštų pardaviau per pirmą dieną. Tada uždirbau daugiau, nei gamykloje per mėnesį. Taip iš reikalo tapau drožėju.
Drožti malonu ir pelninga
Kai žmona baigė mokslus, aš, metęs darbą gamykloje, atvažiavau su ja į Anykščius. Gavau darbą „Anykščių vyno” vilos prižiūrėtoju. Ten, Jaros ir Šventosios upių santakoje, ir gyvenome. Šiame nuostabiame gamtos kampelyje paaugo mūsų dukros. Buvo puikus gyvenimo periodas meilei, grožiui ir kūrybai. Kai baigiau dirbti toje viloje, su šeima trumpai gyvenome Ažuožeriuose, Anykščiuose, kol nusipirkome apleistą namelį Šeimyniškių kaime. Namą pasistatėme iš naujų rąstų, įsirengiau sau staliaus dirbtuves ir drožiu. Jau gal kokius ketveris metus gyvenu iš drožybos. Tapau tautodailininku. Mano kūryboje dažna religinė tema, bet nesu tik dievdirbys. Gaminu įvairaus žanro medinius suvenyrus, skulptūras, koplytstulpius. Pleneruose sukurtiems mediniams koplytstulpiams pats pagaminu ir metalines saulutes. Kūryboje atradau pašaukimą. Džiugu, kad ir abi mano dukros studijuoja menus: vyresnioji – fotografiją, jaunėlė – pramonės dirbinių dizainą. Kūryba taurina žmogų.
Menininkas žinomas kaip tradicinės drožybos meistras. Drožti pradėjo jaunystėje. Parodose ir pleneruose dalyvauja nuo 2005 metų: 2005 m. - grupinėje tautodailininkų parodoje Anykščiuose; 2008 m. -
skulptorių plenere Troškūnuose; 2011 ir 2012 m. - skulptorių pleneruose Inkūnuose; 2011, 2012, 2013, 2014 m. – skulptorių pleneruose Vilniuje, Santariškėse.
Drožėjas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2012 metų. Nuo to laiko kasmet dalyvauja grupinėse tautodailininkų parodose Anykščiuose ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Aukštaitijos zonos parodose Panevėžyje. 2016 m. surengta pirmoji personalinė paroda „Gatvės galerijoje”. Pirmosios personalinės parodos surengimo proga spausdiname menininko Vlado Gaidžio pasakojimą apie save.
Vaikystėje daile nesidomėjau
Gimiau ir užaugau Vilniuje. Tėvo pusbrolis buvo drožėjas tautodailininkas, bet mano tėvai ir du jaunesni broliai dvyniai menais neužsiėmė. Tad vaikystėje į dailę orientuotas nebuvau. Aštuonias klases baigiau Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Mokykloje per dailės pamokas reikdavo raižyti linoleumą, pjaustyti ornamentus iš faneros. Man tai gerai sekėsi ir patiko, bet specialybės, susijusios su daile, nepasirinkau. Po aštuonių klasių įstojau į profesinę technikos mokyklą. Ten išmokau kruopščiai ir tiksliai dirbti. Metalines detales apdailindavau dešimtosios milimetro dalies tikslumu. Baigęs mokyklą, įgijau frezuotojo ir metalo apdirbėjo specialybę ir buvau pakviestas į sovietinę armiją. Du metus tarnavau ryšininku šalia tuometinio Leningrado. Prižiūrėjau antenų aikštelę. Laisvo laiko buvo daug, bet menų „nečiupinėjau”. Grįžęs po armijos įsidarbinau skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma” Vilniuje. Penkis metus iki Sąjūdžio laikų dirbau toje gamykloje metalo apdirbimo ceche.
Viliojo kelionės
Pirmojoje mano darbovietėje buvo labai stipri turistų komanda. Susidraugavau su jos nariais ir pradėjau keliauti. Vos ne kiekvieną savaitgalį rengdavome žygius po Lietuvą. Keliaudavome pėsčiomis, dviračiais, plaukdavome baidarėmis. Mūsų gamykla turėjo padalinių ir kituose miestuose. Ten irgi buvo turistų komandos. Vasarą Bebrūsuose rengdavome bendrus turistų sąskrydžius. Buvom jauni ir stiprūs, smagu būdavo toli eiti pėsčiomis ir vakaroti prie laužo, miegoti po atviru dangumi.
Per kiekvienas ilgesnes atostogas važiuodavome į kokį kalnų žygį. Gal kokius penkis ar šešis metus iki vestuvių visą savo laisvalaikį skyriau kelionėms. Taip padariau ne menką turisto „karjerą”: įgijau penktąją kalnų turisto kategoriją ir antrąja – kalnų turistų vadovo. Gerai prisimenu visus savo žygius. Bet geriausiai įstrigo atmintin du paskutiniai žygiai Pamyro kalnuose, kuriuos atlikau per vienas atostogas. Pirmąjį žygį ėjau kaip turistas, o iš kart po jo – kaip turistų vadovas.
Tada aš ėjau sunkiausią savo maršrutą – gyniausi penktąją kalnų turisto kategoriją. Grupėje buvo dvi moterys ir šeši vyrai. Žygis truko tris savaites kalnuose, kur nėra nei kelių, nei takelių. Viskas aplinkui nuklota akmenimis, nėra žalumos, nesutiksi nė gyvos dvasios. Ilgesnių žygių maršrutai sudaromi taip, kad keliaudami ratu, žygio pabaigoje vėl grįžtame į tą pačią vietą iš kurios išėjome. Kad nesitempti su savimi viso maisto, kuris bus reikalingas tik įpusėjus kelionei, daromi vadinami „užmetimai”. Numatoma vieta pusiaukelėje, maršruto centre, kuri būtų kokius penkis kilometrus nutolusi nuo nuėjimo ir grįžimo trasų, ir ten paliekamos maisto atsargos grįžimui. Taip buvo ir tą kartą. Iš grupės išrinkome du stipresnius vyrus, kurie turėjo padaryti tą „užmetimą”. Tas darbas teko man su draugu. Susikrovėme vos pakeliamas kuprines ir per akmenis gal kokius penkis kilometrus nunešėme maisto atsargas į vietą, kuri, mūsų manymu, turėjo būti netoli nuo grįžimo trasos. Sudėję maisto atsargas, užkrovėme jas akmenimis, kad nepasiektų paukščiai ir žvėrys. Visos kalnų pašlaitės tiek panašios, kad sunku jas atskirti. Todėl iš akmenų sudėjome bokštelį, alpinistų vadinamą „antele”, taip pažymėdami vietą. Grįžome pas grupę ir tęsėme kelionę. Žygis buvo sunkus. Maršrutas tęsėsi aukštikalnėse. Keliaudami aplankėme ledyne įsikūrusią aukščiausią pasaulyje metereologinę stotį, kurioje trys metereologai gyvena be civilizacijos kokius pusę metų, kol juos pakeičia kiti. Tokių žygių nuolatiniai palydovai – kalnų grožis ir nuovargis. Grįžtant atgal buvome keliavę apie dešimt dienų, visi labai pavargę ir išbadėję. Gal prieš dieną baigėsi maistas, kurį nešėmės su savimi. Priėję maršruto tašką, iš kurio arčiausia iki maisto atsargų, mes su draugu išėjome parnešti „užmetimo”. Grupė liko ilsėtis ir laukė mūsų.O mes su draugu nuėję niekaip neradome pažymėtos vietos. Klaidžiojome po nuokalnes ir ieškojome savo sukrautos akmeninės „antelės“. Jos niekur nesimatė. Pradėjo temti, o keliauti naktį kalnais yra ypatingai pavojinga. Slėgė nuovargis ir neviltis. Tik atsitiktinai po akmenimis pamatėme spalvotus maišelius su maistu. Šalia matėsi iširusi mūsų sukrauta „antelė”. Buvome taip išsekę, kad abu valgėme tylėdami. Parnešėme maisto atsargas ir grupė laimingai baigė žygį. Ta kelionė man įrodė, kad kalnuose svarbios visos smulkmenos.
Kai pirma grupė išvažiavo, aš likau. Ne už ilgo turėjau vadovauti antros kategorijos žygiui. Savo grupę pasitikau aerouoste. Atvažiavo dvylika žmonių. Tarp jų buvo dvi merginos, Vilniaus pedagoginio instituto studentės. Viena jų, vardu Rasytė, buvo iš Anykščių. Pamyro kalnuose artimiau susipažinome. Vėliau ji tapo mano žmona.
Drožti pradėjau iš reikalo
Po tų įsimintinų žygių Pamyre, grįžę į Lietuvą su Rasyte draugavome. Ji studijavo, aš dirbau Vilniuje. Dažnai susitikdavome, savaitgaliais keliavome po Lietuvą. Tokių kelionių metu pamačiau, kaip vienas mano kolega turistas drožia medinius šaukštus. Susiradęs miške medžio gabalą, pabandžiau ir aš. Pavyko. Nuo to laiko visose kelionėse laisvalaikiu prie laužo išdroždavau po šaukštą ar kelis. Medinis šaukštas – nuolatinis turisto palydovas ir talismanas. Jis maloniai kvepia mediena, juo nekaršta valgyti. Gamyklos dirbtuvėse pasigaminau drožimui įvairių įrankių. Juos gerai užgrūdinau, tad visi kažkada pasigaminti skaptai, peiliai, kaltai ir drožtukai man tarnauja iki šiol, jau bene trisdešimt metų.
Lietuvai pareikalavus nepriklausomybės, sovietų sąjunga pradėjo įvairias blokadas. Tuomet mano darbovietėje dažnai nebūdavo darbo. Dirbančiuosius išleisdavo nemokamų atostogų. Reikėjo kažkaip prasimanyti pinigų. Kartą prieš Kaziuko mugę išvažiavau pas močiutę į Dzūkiją. Jos vienkiemyje pridrožiau šaukštų. Grįžęs į Vilnių per naktį su broliais buto virtuvėje visus nušlifavome rankomis su švitriniu popieriumi. Mugėje visus trisdešimt medinių šaukštų pardaviau per pirmą dieną. Tada uždirbau daugiau, nei gamykloje per mėnesį. Taip iš reikalo tapau drožėju.
Drožti malonu ir pelninga
Kai žmona baigė mokslus, aš, metęs darbą gamykloje, atvažiavau su ja į Anykščius. Gavau darbą „Anykščių vyno” vilos prižiūrėtoju. Ten, Jaros ir Šventosios upių santakoje, ir gyvenome. Šiame nuostabiame gamtos kampelyje paaugo mūsų dukros. Buvo puikus gyvenimo periodas meilei, grožiui ir kūrybai. Kai baigiau dirbti toje viloje, su šeima trumpai gyvenome Ažuožeriuose, Anykščiuose, kol nusipirkome apleistą namelį Šeimyniškių kaime. Namą pasistatėme iš naujų rąstų, įsirengiau sau staliaus dirbtuves ir drožiu. Jau gal kokius ketveris metus gyvenu iš drožybos. Tapau tautodailininku. Mano kūryboje dažna religinė tema, bet nesu tik dievdirbys. Gaminu įvairaus žanro medinius suvenyrus, skulptūras, koplytstulpius. Pleneruose sukurtiems mediniams koplytstulpiams pats pagaminu ir metalines saulutes. Kūryboje atradau pašaukimą. Džiugu, kad ir abi mano dukros studijuoja menus: vyresnioji – fotografiją, jaunėlė – pramonės dirbinių dizainą. Kūryba taurina žmogų.
Autorius: Smalskas Žilvinas Pranas
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!