ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS
Kuo įdomi knyga „Tu ir aš“ - (2017 11 01)
Knyga „Tu ir aš“
Ilgamečiai laikraščio „Kregždutė“ redaktoriai, žurnalistai, rašytojai, publicistai, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai, anykštėnai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis savo kūryba skaitytojus džiugina daugiau negu keturis dešimtmečius. Didžioji dalis jų straipsnių bei knygų yra skirti Anykščių krašto garsinimui. 2017 m. rudenį M. Teksnytė ir V. Račkaitis išleido romaną - diptichą „Tu ir aš“, kuriame aprašomas sovietmečio pokarinės kartos atstovų Algirdo ir Linos Stonių šeimos santuokinis gyvenimas. Diptichas - dvilypis paveikslas arba du paveikslaijungiami vieno sumanymo savitarpiškai papildantys vienas antrą, – taip aiškina šio žodžio reikšmę „Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius: Mintis, 1969, p. 174). Toks terminas tinka ir dviejų autoriųta pačia tema rašomam literatūros kūriniui. M. Telksnytė ir V. Račkaitis
vieni iš pirmųjų lietuvių literatūroje išbandė dipticho kompoziciją
romano žanre. Jų romanas primena dviejų žmonių pakaitomis rašomą
dienoraštį. Pirmiau savo išgyvenimus aprašo Lina, o po to „mintis išguldo“ Algis.
Du jauni žmonės, baigia studijas universitete, susituokia ir išvyksta gyventi į provinciją. Algirdas įsidarbina korespondentu rajono laikraštyje, jaunoji žmonelė pradeda mokytojauti. Romane pavaizduota žydraakė mergina Lina tikriausiai labai panaši į knygos autorę M. Telksnytę jaunystėje. Lino spalvos plaukai, akys žydros kaip neužmirštuolės, liekna (4-5 p.), – gėrisi gražuole žmona romano herojus Algis. Galimas dalykas, kad atsiras skaitytojų, linkusių knygos personažus tapatinti su autorių asmenybėmis bei jų aplinkos žmonėms, tačiau „Tu ir aš“ yra ne autobiografija, ne kokie nors memuarai, o romanas, kur svarbiausia siužete yra idėja, literatūrinė išmonė bei meninė tikrovė.
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Nuotr. iš asmeninio albumo
Be galo mielos knygos ištraukos apie Linos tėviškę, medaus sukimą iš avilių. Su didžiuliu jauduliu bei džiugesiu aprašomas elektros įvedimas Linos tėvų sodyboje. Didelis įvykis mūsų namuose – ateina lyg kokia kunigaikštienė – Elektra, kuri pakeis kasdienybę, palengvins darbus. Ir tikrai įvyko tarsi stebuklas. Vakarėjant mūsų langai nušvito šviesa (70 p.). Tarsi teptuku nutapytas Linos mamos, darbštuolės, talentingos audėjos paveikslas. Švelnia erotika padvelkia sutuoktinių maudynės ežere: Smagu maudytis, dar smagiau Liną matyti nuogą, ji jau liovėsi manęs drovėtis, bet baiminasi, kad kas nors mudviejų čia nuogų neužtiktų <...>. (31 p.).
Man padarė įspūdį, jog rašytojai M. Telksnytė ir V. Račkaitis nevengia sovietmečiu uždraustų temų. Romane užsimenama apie partizaninį judėjimą, artimųjų tremtį į Sibirą. Kuomet jaunoji mokytoja atsisako registruoti moksleivius, einančius į bažnyčią, jai mokyklos direktorė skaudžiai įgelia: Neįsižeiskite, mokytoja Lina, bet man atrodo, kad jums negalima patikėti tarybinio žmogaus auklėjimo (45 p.). Po šio įvykio Stonienė nusprendžia nebegrįžti į mokyklą ir po vaiko priežiūros atostogų įsidarbina bibliotekoje.
Santuokos sakramentą priėmėme ne prie altoriaus, o zakristijoje, bijodami viešumos, kad kas neįskųstų, jog mokytoja ir tarybinis korespondentas lanko bažnyčią (11 p.), – tokiais žodžiais romane apibūdinama paslapčiomis įvykusi Linos ir Algirdo bažnytinė santuoka. Sūnelį Beną pora krikštija kaime ir kaimynų į vakarienę nekviečia, kad kas neparašytų skundo Kalnuočių partkomui, jog korespondentas Stonys vaiką bažnyčioj krikštijo religinių prietarų dar neatsikratęs (67 p.).
M. ir V. Račkaičiai Nuotr. iš asmeninio albumo
Romane atskleidžiama tarybinio laikotarpio žmonių kasdienybė – jaunasis žurnalistas Algirdas pasiunčiamas į ateistų seminarą sostinėje, vėliau jaunatviško entuziazmo apimtas su studentų būriu išvyksta į Tiumenės sritį. Naujai „iškeptas tėvelis“ tikisi „plačiojoj tėvynėj“ patirsiąs naujų įspūdžių, parašysiąs įdomių straipsnių ir uždirbsiąs šeimai didelę sumą pinigų, tačiau gana greitai Algis komjaunuoliškomis statybomis Sibire nusivilia. Išgertuvės taigoje vos nesibaigia žurnalisto Stonio mirtimi.
Algis, išaugęs aplinkoje, kur girtavimas toleruojamas, ir vedęs Liną neįstengia atsisakyti svaigalų. Žmona gelbėja vyrą iš alkoholizmo, bet kova su priklausomybe buvo ilga ir sunki. Lina nusivilia savo išrinktuoju. Sutuoktinių gyvenimas artėja prie skyrybų. Prablaivėjęs Algis mąsto: Lina turi savo įsitikinimus, savo pasaulį. Jame pirmoje vietoje stovi Benutis, paskui tapyba. Užvaldė Liną šitas nežinia iš kur atsiradęs pomėgis. Neblogai jai sekasi. Nežinau kokia mano vieta tame jos pasaulyje. Jaučiu, kad tolstu, gilėja takoskyra, darausi nepatikimas. Ir kaip vyras gal jau nepriimtinas... Ką gi, teisybė jos pusėje. Kuo aš galiu pasiteisinti, pridengti savo egoizmą, puikybę?.. (123 p.). Nedaug trūksta, kad pora išsiskirtų ir kiekvienas patrauktų savo keliais. Tačiau po daugelio išbandymų bei nuklydimų Algiui Stoniui pavyksta nugalėti priklausomybę ir sugrįžti į darnų gyvenimą.
Knygos autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis nesistengė būti modernūs, savo romano nebaigė nei savižudybe, nei skyrybomis ir visiško nuopolio vaizdavimu. Ne toks retas atvejis, kai alkoholikai, pagaliau supratę savo gyvenimo beprasmybę, tampa blaivininkais. Gyvenimo saulėlydyje pagrindinis herojus išsako savo dėkingumą Linai: Glostau išbolėjusius, prabėgusiomis vasaromis ir vandenžolėmis kvepiančius Linos plaukus, laikau jos rankas, daugsyk mane priglaudusias. Tavo balsas mano balse, tavo šypsena mano šypsenoje, tavo ašara mano ašaroje... Ačiū, kad neleidai paklysti. Buvai ir esi šalia. Ačiū Dievui, kad tiek metų buvome ir lig šiol esame dviese. Esame Tu ir Aš (204 p.).
Nuotraukų autorius Romualdas Rakauskas. Straipsnio autorė Birutė Venteraitienė.
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Nuotr. iš asmeninio albumo
Be galo mielos knygos ištraukos apie Linos tėviškę, medaus sukimą iš avilių. Su didžiuliu jauduliu bei džiugesiu aprašomas elektros įvedimas Linos tėvų sodyboje. Didelis įvykis mūsų namuose – ateina lyg kokia kunigaikštienė – Elektra, kuri pakeis kasdienybę, palengvins darbus. Ir tikrai įvyko tarsi stebuklas. Vakarėjant mūsų langai nušvito šviesa (70 p.). Tarsi teptuku nutapytas Linos mamos, darbštuolės, talentingos audėjos paveikslas. Švelnia erotika padvelkia sutuoktinių maudynės ežere: Smagu maudytis, dar smagiau Liną matyti nuogą, ji jau liovėsi manęs drovėtis, bet baiminasi, kad kas nors mudviejų čia nuogų neužtiktų <...>. (31 p.).
Man padarė įspūdį, jog rašytojai M. Telksnytė ir V. Račkaitis nevengia sovietmečiu uždraustų temų. Romane užsimenama apie partizaninį judėjimą, artimųjų tremtį į Sibirą. Kuomet jaunoji mokytoja atsisako registruoti moksleivius, einančius į bažnyčią, jai mokyklos direktorė skaudžiai įgelia: Neįsižeiskite, mokytoja Lina, bet man atrodo, kad jums negalima patikėti tarybinio žmogaus auklėjimo (45 p.). Po šio įvykio Stonienė nusprendžia nebegrįžti į mokyklą ir po vaiko priežiūros atostogų įsidarbina bibliotekoje.
Santuokos sakramentą priėmėme ne prie altoriaus, o zakristijoje, bijodami viešumos, kad kas neįskųstų, jog mokytoja ir tarybinis korespondentas lanko bažnyčią (11 p.), – tokiais žodžiais romane apibūdinama paslapčiomis įvykusi Linos ir Algirdo bažnytinė santuoka. Sūnelį Beną pora krikštija kaime ir kaimynų į vakarienę nekviečia, kad kas neparašytų skundo Kalnuočių partkomui, jog korespondentas Stonys vaiką bažnyčioj krikštijo religinių prietarų dar neatsikratęs (67 p.).
M. ir V. Račkaičiai Nuotr. iš asmeninio albumo
Romane atskleidžiama tarybinio laikotarpio žmonių kasdienybė – jaunasis žurnalistas Algirdas pasiunčiamas į ateistų seminarą sostinėje, vėliau jaunatviško entuziazmo apimtas su studentų būriu išvyksta į Tiumenės sritį. Naujai „iškeptas tėvelis“ tikisi „plačiojoj tėvynėj“ patirsiąs naujų įspūdžių, parašysiąs įdomių straipsnių ir uždirbsiąs šeimai didelę sumą pinigų, tačiau gana greitai Algis komjaunuoliškomis statybomis Sibire nusivilia. Išgertuvės taigoje vos nesibaigia žurnalisto Stonio mirtimi.
Algis, išaugęs aplinkoje, kur girtavimas toleruojamas, ir vedęs Liną neįstengia atsisakyti svaigalų. Žmona gelbėja vyrą iš alkoholizmo, bet kova su priklausomybe buvo ilga ir sunki. Lina nusivilia savo išrinktuoju. Sutuoktinių gyvenimas artėja prie skyrybų. Prablaivėjęs Algis mąsto: Lina turi savo įsitikinimus, savo pasaulį. Jame pirmoje vietoje stovi Benutis, paskui tapyba. Užvaldė Liną šitas nežinia iš kur atsiradęs pomėgis. Neblogai jai sekasi. Nežinau kokia mano vieta tame jos pasaulyje. Jaučiu, kad tolstu, gilėja takoskyra, darausi nepatikimas. Ir kaip vyras gal jau nepriimtinas... Ką gi, teisybė jos pusėje. Kuo aš galiu pasiteisinti, pridengti savo egoizmą, puikybę?.. (123 p.). Nedaug trūksta, kad pora išsiskirtų ir kiekvienas patrauktų savo keliais. Tačiau po daugelio išbandymų bei nuklydimų Algiui Stoniui pavyksta nugalėti priklausomybę ir sugrįžti į darnų gyvenimą.
Knygos autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis nesistengė būti modernūs, savo romano nebaigė nei savižudybe, nei skyrybomis ir visiško nuopolio vaizdavimu. Ne toks retas atvejis, kai alkoholikai, pagaliau supratę savo gyvenimo beprasmybę, tampa blaivininkais. Gyvenimo saulėlydyje pagrindinis herojus išsako savo dėkingumą Linai: Glostau išbolėjusius, prabėgusiomis vasaromis ir vandenžolėmis kvepiančius Linos plaukus, laikau jos rankas, daugsyk mane priglaudusias. Tavo balsas mano balse, tavo šypsena mano šypsenoje, tavo ašara mano ašaroje... Ačiū, kad neleidai paklysti. Buvai ir esi šalia. Ačiū Dievui, kad tiek metų buvome ir lig šiol esame dviese. Esame Tu ir Aš (204 p.).
Nuotraukų autorius Romualdas Rakauskas. Straipsnio autorė Birutė Venteraitienė.
Autorius: Venteraitienė Birutė
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!