ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Vasario 27 dieną gastrobare Mandri puodai vyko Mykolo tursos autorinių dainų koncertas. Akustinėje aplinkoje Mykolas atliko dainas, gimusias labai skirtingais kūrėjo gyvenimo etapais.

Prieš dvejus metus kalbėjausi su Mykolu, tada jis tik kūrė muzikos grupę ir planavo pirmus viešus koncertus. Pokalbio metu gimė tekstas, kuris atspindėjo tuometinius muzikanto išgyvenimus. Prisimenu tada Mykolas pasakojo, apie gyvenimą supurčiusį etapą.

Tuo metu dar nedrąsūs žingsniai, šiandien jau virto netrumpa kelione. Todėl nusprendžiau vėl Mykolą pakalbinti ir sužinoti, kaip jis laikosi dabar.

Jei norėtumėte paskaityti tada gimusį tekstą jį pridedu straipsnio pabaigoje. Dabar tik pasinaudosiu jo citatomis, kurias rašau pasviromis raidėmis. Minimas tekstas prasidėjo prisiminimais apie slogę nuotykių pradžią.

Tada, mūsų herojus Mykolas Tursa išgyveno sunkų, emociškai juodą gyvenimo etapą. Kaip ir kasmet, prislėgtas šio tamsaus meto, jau nežinia kelintą dieną, drybsojo pagalvių prieglobstyje, negalėdamas pakilti iš lovos. Niūrią nuotaiką pakeitė fiziniai skausmai - stiprus maudimas pilvo srityje, buvo akivaizdu, tai ne ligos simptomai, o tik dabartinės būsenos pasekmė, nepaisant to bejėgiškumo pojūtis nedingo.

Dabar Mykolo klausiu, kas tada jį vertė taip jaustis? Kas buvo ta tamsa, prispaudusi ir neleidusi džiaugtis gyvenimu?

Tas ar kiti sunkūs etapai, tai mūsų proto pančiai. Smegenims reikia laimės, džiaugsmo, meilės... Esame įpratę šiuos jausmus susirankioti išorėje: siekdami gero darbo, gražių draugų, tinkamos merginos. Tačiau išoriniai atradimai visada - laikini.

Pavyzdžiui, aš galiu mylėti tave, bet jei tu paliksi, išvažiuosi, dingsi, tada man skaudės. Aš į tave projektuoju savo laimę, o projektui subliuškus protas kenčia, nes praranda susikurtą iliuziją. Aš buvau labai įsimylėjęs, prisisvajojęs ir prisisvaigęs ir kai JOS netekau, mane apgaubė tamsa.

Nutinka dar blogiau, kai prisirišame prie kančios, kai svajonei išnykus vis tiek nenorime jos paleisti. Dėl savo iliuzijų kaltiname kitus, įkrentame į auką, o kančios, tampa įrodimu, kad tai ne mes, o kiti blogai su mumis elgiasi.

Tada, netikėtai, tarsi iš Portalo, žybtelėjo klausimas, kurį Mykolui uždavė jo kolega, prabilęs eilinę darbo dieną klojant parketą: tau patinka, tai ką tu darai? Atsakymą Mykolas seniai jau turėjo: aišku, kad nepatinka, šiuo metu norėčiau groti savo dainas kokiam nors prišnerkštam bare.




Ši, kažkada Mykolo draugui išsakyta mintis išsipildė, dabar jis groja baruose. Todėl kilo klausymas, kas padeda svajoms pildytis, o ne išnykti, kaip tuščioms iliuzijoms?

Aš mokausi džiaugsmą, kurio reikalauja protas, nukapoti, tarsi projekcinių hidrų kaklus. Protas bando kažką sakyti, o aš užbėgu jam priekin ir sakau ne! Man gerai taip kaip bus. Svajonės pildosi, kai judame į priekį, užsiimame tuo, kas mums prasminga. Jeigu manęs paklaustumėte kas yra laimė, aš neatsakyčiau, nes nežinau, man viskas tinka. Žiūrėkit, jei galvosiu, jog būsiu laimingas, tik jeigu rytoj švies saulė, reiškia jei lis lietus būsiu liūdnas? Bet juk, jei - apsiniaukę, aš knygą skaityti galiu namuose, jei saulė švies, tada hamake medžiu pavėsyje. Reikia užsiimti prasminga veikla neprisirišant prie aplinkybių. Tikras džiaugsmas atsiranda buvime ir jis niekada nesibaigia, kol nebe prisirišame prie aplinkybių.

Seniau jo gyvenimą valdė dar šeimoje įskiepytas pragmatiškumas, save statybininkas buvo įstatęs į rėmus, varžė, neleisdamas sau atsipalaiduoti. Anksčiau, nusipirkti smulkmeną parduotuvėje, kol neprikaupta santaupų, nesumokėti mokesčiai, neatsidėta pinigų neplanuotam mašinos remontui, jis nebūtų drįsęs. Dabar eidamas gatve ir pamatęs nuostabius būgnus, jis nebežiūri į likutį sąskaitoje, tiesiog ima ir perka, kadangi apie muzikinę grupę jis seniai svajoja.

Galiausiai Mykolo klausiu: ar dar kažko bijai dabartiniame gyvenimo etape?

Mano dabartinis etapas praktiškai visas buvo be didelių duobių ir rūpesčių. Nežinau, kas dabar galėtų mane išmušti iš vėžių. Nebeturėti perdėtų lūkesčių, man atrodo, yra raktas ir mano gyvenimo paslaptis. Nežinau ar ilgai man pavyks būti įsitvirtinusiame šiame nebeprojektavimo etape. Tai parodys tik laikas.

Štai tokius dviejų metų blyksnius pavyko užfiksuoti pokalbiuose su Mykolu Tursa. Kaip ir žadėjau, pabaigai pridedu tekstą, gimusį mums besėdint ir besišnekučiuojant prieš du metus.

----

Pirmieji Portalo blyksniai, apsireiškė tamsų žiemos vakarą, vienatvės kupinuose namuose, kasmetinės žmogaus egzistencinės krizės metu. Tada, mūsų herojus Mykolas Tursa išgyveno sunkų, emociškai juodą gyvenimo etapą. Kaip ir kasmet, prislėgtas šio tamsaus meto, jau nežinia kelintą dieną, drybsojo pagalvių prieglobstyje, negalėdamas pakilti iš lovos. Niūrią nuotaiką pakeitė fiziniai skausmai - stiprus maudimas pilvo srityje, buvo akivaizdu, tai ne ligos simptomai, o tik dabartinės būsenos pasekmė, nepaisant to bejėgiškumo pojūtis nedingo.

Kai negulėdavo lovoje, jis dirbo statybininku, atliko įvairius konstrukcijos bei apdailos darbus, jau septynis metus, ši veikla buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Dulkės ir darbas su negyva materija - medžiu, gipsu ar tinku Mykolui ėmė kelti vidinį pasipriešinimą, pyktį. Keltis ryte ir eiti į eilinį šiftą, jam tapo katorga. Bandymai įtikinti save argumentais apie atlygį, pastovumą, saugumą, kuriuos teikė darbas - nepadėjo. Statybininkui į galvą lindo viena mintis - seni, blyn, daryk ką nors, nebegali gyventi tamsoje.

Tada, netikėtai, tarsi iš Portalo, žybtelėjo klausimas, kurį Mykolui uždavė jo kolega, prabilęs eilinę darbo dieną klojant parketą: tau patinka, tai ką tu darai? Atsakymą Mykolas seniai jau turėjo: aišku, kad nepatinka, šiuo metu norėčiau groti savo dainas kokiam nors prišnerkštam bare.

Statybininkas ėmė galvoti, ką kito galėtų daryti, jei atsisakytų įgrisusio darbo? Vaizduotę kuteno masažisto profesija - juk švarus darbas, tvarkingoje aplinkoje, būtų priešingybė dabartiniam. Kuo daugiau Mykolas žiūrėjo į veidrodį, tuo ryškiau ten jis matė vyrą baltame masažisto chalate, smilkalais ir rožių vandeniu kvepiančioje patalpoje, gydantį pavargusius žmonių kūnus.

Nors jis buvo pasilikęs keletą chalturkių stroikėse, iš kurių galėtų uždirbti, jei masažisto reikalai pasisuktų bloga linkme, tačiau širdyje puikiai suprato, jei nori keistis, turi eiti vabank, negrįžti į seną gyvenimą, o daryti viską, kol taps aišku ar gali dirbti masažistu, ar ne.

Svajoklis per užimtumo tarnybą susirado kursus, užsiregistravo. Jo tikėjimas savo sprendimu buvo toks stiprus, kad nepradėjęs mokytis naujos specialybės, užsuko į vietinį sveikatinimo saloną, pasisiūlė ten dirbti. Kad įrodytų savo gebėjimus, Mykolas buvo paprašytas atlikti masažą šio salono specialistui. Po atlikto darbo, egzaminuotojui nekilo dvejonių, šis vaikinas žino ką daro ir pusei etato Mykolą įdarbino salone.

Jis jautėsi kaip tas studentas, kuris net nelankydamas paskaitų, egzamine nuolat gauna geriausią pažymį, nes mokosi dalyką, kuris jį veža. Jis susilaukdavo puikių atsiliepimų, iš artimų, vėliau pažįstamų, galiausiai iš visai nepažįstamų žmonių, kurie teigiamai kalbėjo ne dėl to, kad buvo draugai, o todėl, kad ateidavo gauti gero masažo ir likdavo patenkinti. Masažą jis atlieka su dideliu atsidavimu, darbo metu daro viską, ką tuo metu sugeba ir moka geriausio. Stebėdamas kolegas, kurie savo darbą išmano tobulai, jį moka gerai, bet daro atsainiai, be užsidegimo, Mykolas suprato pagrindinę gyvenimo taisyklę: mylėk, tai ką darai!

Todėl neturėdamas ilgametės praktikos, vien užsidegimu ir vidiniu pajautimu - Mykolas užpildė žinių spragas ir naująją savo profesiją išpildė be skrupulų. Išdrįsęs pakeisti savo gyvenimą kardinaliai, tapo nauju žmogumi, kuris nebe patiria streso, nejaučia įtampos, jo veikloje atsirado laisvumo, pasitikėjimo savimi. Toks įspūdis, kad be didelių pastangų, iš žiemos monotonijoje paskendusio ligonio, jis persivertė į stipriąją savo gyvenimo pusę, kurioje buksuoti nebeketina.

Buvęs statybininkas pradėjo nuo masažisto idėjos, nes ją buvo lengviausia prisijaukinti, ji atrodė realiausia. Juokinga, paskui kalbėdamas su žmonėmis, sužinojo, kad daug kas, savo gyvenimo krizėse, panori tapti masažistu. Mykolas tvirtina, kad 90% žmonių, kuriuos pažįsta, yra svarstę, apie baltą terapeuto chalatą. Mūsų herojus prisipažino: niekada nelaikiau savęs medžio meistru ar statybininku, masažistu irgi visą gyvenimą būti neketinu. Mykolas tiki, kad jo esmė bei pašaukimas yra kūryba, jo tekstai.

Seniau jo gyvenimą valdė dar šeimoje įskiepytas pragmatiškumas, save statybininkas buvo įstatęs į rėmus, varžė, neleisdamas sau atsipalaiduoti. Anksčiau, nusipirkti smulkmeną parduotuvėje, kol neprikaupta santaupų, nesumokėti mokesčiai, neatsidėta pinigų neplanuotam mašinos remontui, jis nebūtų drįsęs. Dabar eidamas gatve ir pamatęs nuostabius būgnus, jis nebežiūri į likutį sąskaitoje, tiesiog ima ir perka, kadangi apie muzikinę grupę jis seniai svajoja.

Mykolo gyvenime, viskas ima dėliotis tarsi savaime: vienas bičiulis praeityje mokėsi groti būgnais, kitas nuostabiai valdo gitarą, visi tarsi laukė, kol bus pakviesti į muzikinę grupę. Nedrąsios repeticijos prasidėjo garaže, tačiau kilo didesnių patalpų poreikis.

Muzikantai buvo girdėję apie Tilto gatvėje planuojamą šurmulį, todėl ėmė domėtis galimybėmis ten įsikurti. Taip suspindo pirmieji Portalo žiburiai.

Laukite tęsinio…