ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Šią vasarą jiedu oficialiai tapo vyru ir žmona, nors įrašas dokumentuose vargu ar ką pakeitė. Žurnalistė iš prigimties ir istorijų pasakotojas nuo gimimo susitiko ne tik todėl, kad vienas kitą stebintų savo intelektu, bet ir kad retsykiais vienas kitam draskytų akis. Neabejoju, kad dėl tokios interviu įžangos nei vienas, nei kitas neįsižeis.

Šį savaitgalį Anykščiuose, festivalyje „Purpurinis vakaras“, šis dviejų asmenybių duetas pasakos apie tai, kaip gyventi, sugyventi, kartu dirbti ir kartu kurti populiarią televizijos laidą „Daiktų istorijos“. Prieš susitikimą Anykščių kultūros centro salėje su E. Mildažyte ir S. Pilinkumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Susitiko du žmonės – vienas daug žinantis apie televiziją, kitas – apie istoriją. Štai, jums – ir populiarios laidos pradžia...

Saulius: iš tiesų, pradžia – labai paprasta. Kai susitikome 2016-aisiais, Edita kūrė dokumentikos seriją apie lietuvius „Lietuvos kolumbai“. Tuo metu Izraelyje kaip tik baigiau savo diplomatinę misiją, Edita atvažiavo filmuoti, aš jai padėjau. Vėliau ji man pasiūlė tapti laidos redaktoriumi, visokių reikalų organizatoriumi.

Edita: ir faktų suieškotoju. Pats sunkiausias darbas yra „išknisti“ faktus.

Saulius: tai nebuvo vien techninis darbas, ir gana kūrybinis. Atėjo diena, kai vienas kitą pažinome iš arčiau, Editai pasirodė, kad ir aš galėčiau vesti laidą. Iš pradžių spardžiausi, aiškinau, kad nesuprantu televizijos virtuvės, kad man neįdomu šifruoti tekstus, bet kai ji pasakė, kad visa tai pasilieka sau, o mes kartu galvosime temas ir ieškosime faktų, pagalvojau, kad šis darbas turi prasmės. Mums kartu kilo mintis, kad laidoje, atsispyrus nuo tam tikro daikto, galima paliesti įdomiausias temas, asmenybes, pasakoti apie reiškinius, procesus, gilintis į istorines aplinkybes. Rodos, atradome tokią paprastą formulę: kiekvienas daiktas turi galybę temų bei istorijų. Paimi stiklinę ir gali pasakoti... apie uolienas, kvarcinį smėlį, naudingųjų iškasenų gavybą, apie technologinius procesus, apie dizainą, funkciją, istorinius laikotarpius ir tuos, kurie gėrė iš tos stiklinės.

Edita: bendraudama su Sauliumi aš supratau, kad abu turime didžiulį potencialą iš užgyventų dalykų, kad visi akmenys jau surinkti, atėjo laikas juos išbarstyti, atiduoti, pasidalyti. Tik Sauliaus kūrybiškumas yra didžiulis vulkanas, kurį ne taip lengva suvaldyti.

Saulius: Editos fenomenas – reglamentas ir vulkanas kartu.

Edita: tikrai, esu disciplinuota ir visada darbą padarau iki galo. Panašu, kad sugebėjau tavo asmenybės vandenį supilti į formą.

Saulius: išties, sugebėjai tą formą pati ir padaryti (juokiasi).

Kaip vyksta kūrybos procesas, kai dirba pora arba kūrybinis susivienijimas? Kas už ką yra atsakingas?

Edita: kai mes tariamės, aš kokius du kartus išeinu iš namų. Vyksta labai audringi ginčai, nes Saulius turi savybę trinti detales, kol pritrina nuospaudą. Kai tai vyksta, dievaž, galiu jį nudobti. Gyvenimas ir darbas kartu yra kūrybinis duetas, tiesa, tačiau, kas nuginčys, kad šeima – ne kūrybinis? Gyventi kartu reiškia kartu kurti šeimą. Laimė, kad čia mūsų požiūriai sutampa. Ir dar svarbu, kad mes su Sauliumi abu norime gyventi įdomų gyvenimą.

Saulius: 78 procentai mudviem artimų ir įdomių dalykų sutampa. Dėl jų mes diskutuojame labai audringai.

Saulius: kai jų surandu, Edita sako: „Na taip, tai gali būti įdomu ne tik tau, bet ir kitiems žmonėms.“

Edita: kultūra užima, na, sakykime, 90 procentų visos mūsų bendrystės, visiems kitiems reikalams lieka dešimt. Kartais, susitikę su kitais žmonėmis, nesusikalbame, jie – apie natūrą, mes – apie kultūrą. Kai šeima gimsta brandesniame amžiuje, natūraliai buities turbūt būna mažiau – namai pastatyti, vaikai užauginti, medžiai pasodinti...

Saulius: tai svarbu, bet tikrai – ne svarbiausia. Televizijoje aš – brandus, 61-erių naujokas, bet turiu idėjų ir informacijos. Edita žino, kur nuvažiuoti, ką ir kaip nufilmuoti, kiek valandų filmuotos medžiagos reikės, kaip montuosime. Jaučiu absoliutų darbo komfortą. Ir ne tik darbo, gyvenimo – taip pat, niekada taip gerai negyvenau, iš kur, manote, tiek idėjų ir istorijų?

Edita: „Daiktų istorijos“ išskirtinės, man rodos, dar ir todėl, kad visiems tiems, kurie kuria laidą, yra įdomi istorija. Mūsų redaktorė Monika sako: „Su kiekviena laida aš vis naują disertaciją parašiau.“ Vakar, pavyzdžiui, filmavome Nemuno žirgyne, matėme, kaip 400 žirgų laisvi ganosi šalia Nemuno, maudosi upėje, tu vaikštai, Rusija, Prūsija, nerealus jausmas.

Saulius: net atostogų nereikia!

Edita: filmuojame, staiga – lietus. Būtų prasta filmavimo grupė, juk susikrautume daiktus, išvažiuotume, o mes atvažiuojame iki bažnyčios, žiūrime, gandras tupi, o danguje virš jo  vaivorykštė. Mes temą apie gandrus darome! Liekame ir filmuojame.

Edita: ne.

Saulius: kodėl ne? Edita manęs visada klausia, ar tinkamas pašnekovas? Sakau – gal ne, š...

Edita: o aš imu ir darau vis tiek! Kadangi Saulius atėjęs iš kultūrinės, meninės aplinkos, jo vertinimai ne visada teisingi. Jis manęs klausia: „O ką tas žmogus padarė, kad jį filmuoji?“ Sakau: „Nieko nepadarė, bet žiūrovams jis yra įdomus.“ O kodėl? Todėl, kad kitaip dėsto mintis. Tada jis man: „Neįtikinai!“

Edita: tikras prakeiksmas! Vos tik kur nors nuvažiuojame, Pilinkus sako, kad reikia filmuoti. Turiu jam priminti, kad dabar atostogaujame, bet jis ne visada sutinka. Jo galva – pilna idėjų ir minčių.

Saulius: o Edita man leidžia jas realizuoti. Esu visiškoje komforto zonoje, toks nusipelnęs pensininkas.

Edita: mes tikrai labai daug ginčijamės. Dabar, pavyzdžiui, kuriu filmą apie šventąją Juozapatą. Parodau jam scenarijaus grandinėlę, į kurią sudėjau žiūrovui suprantamą medžiagą, o jis kaip kokia šarka ant ledo pradeda mano pastatytą pilį spardyti. Ir dar aiškinti, kad čia to nėra ar ano.

Saulius: galiu pasakyti, kad laida pavyksta, nes Edita tyliai man leidžia pagenerolauti.

Edita: ir mums kiekvieną kartą, tarsi per kursinio darbo gynimą, tenka apginti savo darbą vienam prieš kitą. Galite įsivaizduoti?!

Saulius: dėl to, kad mums nebebaisu, jog per debatus ir audringas emocijas nukentės santykiai. Gerai save žinome ir mums svarbu, koks bus rezultatas.

Edita: man atrodo, kad sugebame išlaviruoti tarp to, kas šiandien madinga, ir to, kas svarbu, turi išliekamąją vertę.

Saulius: esame sutarę, kad mūsų laida yra sudominančioji, ne tiriančioji ir ne analitinė.

Edita: juk mes visi malamės toj pačioj Lietuvoj, o temų joje – ribotas skaičius. Tačiau kiekvienas padaro kitaip, o mes turime padaryti gerai.

Edita: Saulius rauna tik dideles žoles, kurios tikrai matosi, kad išrautos.

Saulius: išraunu tas, prie kurių nereikia lenktis. Edita turi įgūdžių ir užsispyrimo padaryti taip, kad lysvė liktų visiškai švari.

Edita: aš pasakysiu paprastai – Saulius absoliučiai nesutvertas jokiems ūkiniams reikalams. Jei nori, kad kažkas būtų sugadinta, pakviesk jį. Reikia nukasti bulves, tai jis pirmiausia kasamąją sukonstruos. Bet jei paprašysi atlikti konkretų darbą, pavyzdžiui, išplauti puodą, tai jis taip iššveis, kad į parduotuvės lentyną gali statyti. Tik viskas trunka labai ilgai, turi apsiginkluoti kantrybe. Užtat daiktų eksponavimas, sumanymai, kaip ką pakabinti, čia jo aistra. Bet viskas, kas yra technika, kas progresyvu... Kadangi aš irgi esu tokia apyretrogradė, turiu būti jo lokomotyvu, nors visai norėčiau būti priekaba (juokiasi).

Edita: keliaujame puikiai! Mūsų amžiaus grupei svarbu bendri interesai, taigi ten, kur mums įdomu, galime susiruošti per dešimt minučių, o kur ne, su pagaliu nenuvarysi.

Susitikimas su E. Mildažyte ir S. Pilinkumi Anykščių kultūros centro didžiojoje salėje rugpjūčio 19 dieną, 14 valandą. Rugpjūčio 17–19 dienomis vyksiančio kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ programą rasite čia – https://purpurinisvakaras.lt/programa/

Kiti autoriaus straipsniai  

 Autorius: VšĮ „Bardai LT“