ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS
Švedų režisierius nori pasenti Anykščiuose - (2015 10 06)
Baigėsi tris dienas trukusi geriausių dokumentinių filmų fiesta „EDOX“. Spalio antrą – ketvirtą dienomis Anykščių koplyčioje apsilankė daugiau kaip šimtas dokumentinio filmo mėgėjų, kurie pamatė dvidešimt penkis filmus. Šalia brandžių ir nominuotų filmų buvo parodyta ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos kino klubo jaunųjų kūrėjų programa.
EDOX fiestoje „stambiu planu“ buvo pristatytas kino režisierius Audrius Stonys. Jis yra Nacionalinės premijos ir daugybės kino festivalių laureatas, Europos Kino Akademijos tikrasis narys, „European Dokumentary Network“ narys. Pokalbiuose apie kiną A.Stonys išskyrė dvi temas: „Skrydžiai“ ir „Tikėjimas ir kinas“. Renginį vedė ne mažiau tituluotas kino režisierius Arūnas Matelis.
EDOX fiestoje parodytus užsienietiškus filmus vertino žiūrovai. Geriausiu buvo išrinktas švedų režisieriaus Magnus Gartten filmas „Kiekvienas veidas turi vardą“. Anykštėnams pristatyti savo filmo buvo atvykęs pats režisierius. Jam buvo įteiktas megztas iš Anykščių krašto avių vilnos žiemos komplektas: pirštinės, kepurė ir šalikas. Kalbėdamas M.Gartten gyrė anykštėnus už susidomėjimą dokumentiniu kinu, Anykščius gyrė už grožį ir sakėsi norėtų čia atvažiuoti pasenti.
Lietuviškus filmus vertino anykštėnai
EDOX fiestoje parodytus lietuviškus filmus vertino žiuri. Ją sudarė trys anykštėnai: Andrius Falkauskas, Renata Miškinienė ir Žilvinas Pranas Smalskas. Komisija iš septynių lietuviškų kūrinių, geriausiu išrinko Audriaus Stonio filmą „Avinėlio vartai“. Režisieriui buvo įteiktas “Žiemos komplektas“. Keturiasdešimties minučių trukmės filme režisierius rodo apie įvairių tautų krikšto tradicijas. Filme labai mažai kalbama, daugiausiai rodomas krikšto sakramentas. Atsargiai sugretinami avinėliai ir pasimetę krikštijami vaikai. Kine nieko neaiškinama ir neapibendrinama, leidžiama žiūrovui susivokti pačiam. O tai ir yra tikroji dokumentika. Šio talentingo režisieriaus kino kalbą supranta ne tik anykštėnai, filmas „Avinėlio vartai“ yra Bangaloro filmų festivalio laureatas, Kolkatos festivalyje jis apdovanotas „Sidabrine Gerve“.
Kam atiteks specialusis apdovanojimas „VyGa“ irgi nusprendė žiuri. Apdovanojimas „VyGa“ yra įsteigtas fiestos rengėjų ir skirtas šviesios atminties teatro režisierių Vytauto ir Galinos Germanavičių atminimui. Jo pavadinimas padarytas iš vardų pirmųjų raidžių. Prizas vaizduoja angelą. Jį pagamino įmonėje „Etnodizinas“. Apdovanojimą „VyGa“ komisija paskyrė filmui „Pakeleiviai“, režisierius Linas Mikuta. Šis septyniolikos minučių trukmės filmas rodo trijų autostopu važiuojančių žmonių pamąstymus apie gyvenimą. Įsėdę į režisieriaus automobilį ir važiuodami jie pasakoja savo istorijas. Jų kalbos apie gyvenimą kartais atrodo liudnos, kartais komiškos. Iš visko matosi kad tie žmonės yra kitokie nei dauguma mus supančių žmonių. Filmas komisijos dėmesio susilaukė už tai, kad savo nuotaika yra labai artimas šviesios atminties režisierių V. ir G. Germanavičių gyvenimo būdui. Matyt ne tik už tai, kad vienas iš autostopu važiavusių pašnekovų yra anykštėnas Eimantas ar už tai kad pats režisierius persikelia gyventi į sodybą šalia Andrioniškio filmas yra „Kino pavasario“ laureatas.
Kodėl neįvertinti pripažinti filmai
Režisierių Mindaugo Urbonavičiaus ir Aleksandro Broko filmas „Begalinis koridorius“ yra „Accolade Global“ Madrido ir Tenerifės „IFCOM“ festivalių laureatas, Milano „IFF“ nominantas, bet anykštėnų įvertinimo nesulaukė. Šis filmaspasakoja apie Kalnų Karabacho tragediją, kaip šimtai azerbaidžaniečių buvo išžudyti armėnams užimant miestą Chodžali. Pasirodė kad kine per daug politikos, kad per daug tiesmukai kaltinama viena pusė. Daugiau kaip valandą trukusiame filme nuskambėjo tik viena frazė siūlanti šalims pasikeisti žuvusiais. Iš to galima spręsti kad žuvusių buvo abejose pusėse. Nors kine rodyti tik negyvi civiliai azerbaidžaniečiai. Gal karo žurnalistikoje kuo daugiau nufilmuoja negyvų žmonių, tuo vertingesnis reportažas? Nemanau, kad dokumentiniame kine tai – svarbiausia.
Režisierių Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės filmas „Ežerų dugne“ yra Petro Abukevičiaus premijos laureatas, bet Anykščiuose įvertinimo nesulaukė. Filme rodomas Lietuvos ežerų povandeninis pasaulis. Mistiški „ne šio pasaulio“ vaizdai sustiprinami specialiai tam sukurta muzika. Tokie kadrai kaip nelyg kosmonautai, trys narai su akvalangais rūke brenda į vandenį dar labiau sustiprina įspūdį. Tą paslaptingo pasaulio vaizdavimą nuolat nutraukia intarpai iš povandenininkų pasirengimo krante. Gal taip norėtas pavaizduoti kontrastas tarp šurmulio ant žemės ir ramybės po vandeniu. Bet tų kadrų ant kranto tiek daug, kaip televizijoje reklamos intarpų. Na, jei žaidimas – reklama, tebūnie. Bandant įsižiūrėti ką jie reklamuoja, paaiškėja kad reklamuoja savo nardymo ir filmavimo įrangą bei patys save. Ekrane pasirodžiusi mergina su šukuosena pasakoja kaip matė urvuose vėgėles ir stovinčias nuskendusias pušis. Tatuiruotom rankom jaunuolis pasakoja apie mažas krevetes, kurios nardo dugno versmėse. Bet juk visa tai buvo nufilmuota ir parodyta. Kam tada dubliuoti informaciją ir apie tai pasakoti? Tokie filmuoti įspųdžių papasakojimų intarpai verti tik „Facebooko“. Jie kartojasi taip dažnai, kad pradeda erzinti ir suvulgarina kūrinį apie povandeninio pasaulio grožį.
Filmai ne vienodos meninės vertės
Šių metų „EDOX“ fiestoje šalia pripažintų talentingų režisierių filmų buvo parodyti ir pradedančiųjų režisierių kinai: Režisieriaus Lino Ryškaus filmas „Sigutė“ pasakoja apie dainininkės Sigutės Trimakaitės gastroles. Kaip ji labai anksti atsikėlusi važiuoja traukiniu iš Varėnos į Vilnių. Dainininkė vargsta. Traukiny dažosi, kelionėse su savimi tamposi didžiulį bagažą. Koncertuoja vaikams ar seneliams, neįprastose erdvėse dainuodama bando akustiką. Stambiu planu nufilmuota dainininkės burna palyginama su be perstojo šaudančiu teniso kamuoliukus aparatu. Ir viskas? O kur čia konfliktas? Gal tik toks kad ji savo dainavimu „šiurpina“ gelžkelio keleivius Varėnos stoty? Nieko naujo. Šitaip gyvena daug menininkų ir darbininkų.
Režisieriaus Armo Rudaičio filme „Kiaušinis“ pasakojama apie jaunus žmones, kurie turi idėjų sukurti filmus. Kai kurie tų žmonių papasakoti scenarijai pavirsta trumpais vaidybiniais filmukais. Tie filmukai neatrodė labai „gilūs“, nei papasakoti scenarijai labai prasmingi.
Filmo „Marių katės“ režisierė matyt yra iš tų žmonių, kuriems svarbiausias Lietuvos gyvūnas - katė. Mergina sukūrė filmą apie Juodkrantės kačių populiaciją. Iš nusifilmuotų žvejų pasakojimo galima būtų sukurti filmą apie žmogaus kišimąsi į gamtą. Kai į vieną vietą krante žvejai pradėjo vežti žuvis, prisiveisė daug žiurkių. Ten įveisus kates, šios suėdė visas žiurkes. Filmuotos katės nėra išbadėjusios, jos nesipeša dėl maisto. Visi individai yra sveiki, katinai iškėlę uodegas demonstruoja savo „pasididžiavimus“. Kačių pulkelyje yra jauniklių. Visa bėda yra ta, kad dalis tų kačių žiemą žūsta. Bet šitaip gyvena ir kiaunės, šeškai, šermuonėliai bei kiti smulkūs žinduoliai. O jei būna gili žiema, kartais žūsta daugiau kaip pusė Lietuvoje žiemojančių paukščių populiacijos. Pavasarį jų vėl prisiveisia. Kur čia bėda? Katės nėra ta rūšis, kuriai gresia išnykimas. Jei žemę supurtytų kokios nelaimės, gal sunkiau išgyventų žmonės, nei katės. Filmo režisierė mano kitaip. Ji primygtinai siūlo iškastruoti tas kates ir jas šerti. Cituodama Antuaną de Sent Egziuperi jauna režisierė primena kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Nemanau, kad būti atsakingu tai reiškia išpjauti katėms lyties organus.
Vertindamas lietuvių režisierių filmus nekreipiau dėmesio į menkas, miestelio komunalinio ūkio lygmens problemas. Gilinausi kokią žinią filmas neša Lietuvai ir Pasauliui.
Autorius - Žilvinas Pranas Smalskas. Nuotraukos - Andrius Falkauskas.
EDOX fiestoje „stambiu planu“ buvo pristatytas kino režisierius Audrius Stonys. Jis yra Nacionalinės premijos ir daugybės kino festivalių laureatas, Europos Kino Akademijos tikrasis narys, „European Dokumentary Network“ narys. Pokalbiuose apie kiną A.Stonys išskyrė dvi temas: „Skrydžiai“ ir „Tikėjimas ir kinas“. Renginį vedė ne mažiau tituluotas kino režisierius Arūnas Matelis.
EDOX fiestoje parodytus užsienietiškus filmus vertino žiūrovai. Geriausiu buvo išrinktas švedų režisieriaus Magnus Gartten filmas „Kiekvienas veidas turi vardą“. Anykštėnams pristatyti savo filmo buvo atvykęs pats režisierius. Jam buvo įteiktas megztas iš Anykščių krašto avių vilnos žiemos komplektas: pirštinės, kepurė ir šalikas. Kalbėdamas M.Gartten gyrė anykštėnus už susidomėjimą dokumentiniu kinu, Anykščius gyrė už grožį ir sakėsi norėtų čia atvažiuoti pasenti.
Lietuviškus filmus vertino anykštėnai
EDOX fiestoje parodytus lietuviškus filmus vertino žiuri. Ją sudarė trys anykštėnai: Andrius Falkauskas, Renata Miškinienė ir Žilvinas Pranas Smalskas. Komisija iš septynių lietuviškų kūrinių, geriausiu išrinko Audriaus Stonio filmą „Avinėlio vartai“. Režisieriui buvo įteiktas “Žiemos komplektas“. Keturiasdešimties minučių trukmės filme režisierius rodo apie įvairių tautų krikšto tradicijas. Filme labai mažai kalbama, daugiausiai rodomas krikšto sakramentas. Atsargiai sugretinami avinėliai ir pasimetę krikštijami vaikai. Kine nieko neaiškinama ir neapibendrinama, leidžiama žiūrovui susivokti pačiam. O tai ir yra tikroji dokumentika. Šio talentingo režisieriaus kino kalbą supranta ne tik anykštėnai, filmas „Avinėlio vartai“ yra Bangaloro filmų festivalio laureatas, Kolkatos festivalyje jis apdovanotas „Sidabrine Gerve“.
Kam atiteks specialusis apdovanojimas „VyGa“ irgi nusprendė žiuri. Apdovanojimas „VyGa“ yra įsteigtas fiestos rengėjų ir skirtas šviesios atminties teatro režisierių Vytauto ir Galinos Germanavičių atminimui. Jo pavadinimas padarytas iš vardų pirmųjų raidžių. Prizas vaizduoja angelą. Jį pagamino įmonėje „Etnodizinas“. Apdovanojimą „VyGa“ komisija paskyrė filmui „Pakeleiviai“, režisierius Linas Mikuta. Šis septyniolikos minučių trukmės filmas rodo trijų autostopu važiuojančių žmonių pamąstymus apie gyvenimą. Įsėdę į režisieriaus automobilį ir važiuodami jie pasakoja savo istorijas. Jų kalbos apie gyvenimą kartais atrodo liudnos, kartais komiškos. Iš visko matosi kad tie žmonės yra kitokie nei dauguma mus supančių žmonių. Filmas komisijos dėmesio susilaukė už tai, kad savo nuotaika yra labai artimas šviesios atminties režisierių V. ir G. Germanavičių gyvenimo būdui. Matyt ne tik už tai, kad vienas iš autostopu važiavusių pašnekovų yra anykštėnas Eimantas ar už tai kad pats režisierius persikelia gyventi į sodybą šalia Andrioniškio filmas yra „Kino pavasario“ laureatas.
Kodėl neįvertinti pripažinti filmai
Režisierių Mindaugo Urbonavičiaus ir Aleksandro Broko filmas „Begalinis koridorius“ yra „Accolade Global“ Madrido ir Tenerifės „IFCOM“ festivalių laureatas, Milano „IFF“ nominantas, bet anykštėnų įvertinimo nesulaukė. Šis filmaspasakoja apie Kalnų Karabacho tragediją, kaip šimtai azerbaidžaniečių buvo išžudyti armėnams užimant miestą Chodžali. Pasirodė kad kine per daug politikos, kad per daug tiesmukai kaltinama viena pusė. Daugiau kaip valandą trukusiame filme nuskambėjo tik viena frazė siūlanti šalims pasikeisti žuvusiais. Iš to galima spręsti kad žuvusių buvo abejose pusėse. Nors kine rodyti tik negyvi civiliai azerbaidžaniečiai. Gal karo žurnalistikoje kuo daugiau nufilmuoja negyvų žmonių, tuo vertingesnis reportažas? Nemanau, kad dokumentiniame kine tai – svarbiausia.
Režisierių Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės filmas „Ežerų dugne“ yra Petro Abukevičiaus premijos laureatas, bet Anykščiuose įvertinimo nesulaukė. Filme rodomas Lietuvos ežerų povandeninis pasaulis. Mistiški „ne šio pasaulio“ vaizdai sustiprinami specialiai tam sukurta muzika. Tokie kadrai kaip nelyg kosmonautai, trys narai su akvalangais rūke brenda į vandenį dar labiau sustiprina įspūdį. Tą paslaptingo pasaulio vaizdavimą nuolat nutraukia intarpai iš povandenininkų pasirengimo krante. Gal taip norėtas pavaizduoti kontrastas tarp šurmulio ant žemės ir ramybės po vandeniu. Bet tų kadrų ant kranto tiek daug, kaip televizijoje reklamos intarpų. Na, jei žaidimas – reklama, tebūnie. Bandant įsižiūrėti ką jie reklamuoja, paaiškėja kad reklamuoja savo nardymo ir filmavimo įrangą bei patys save. Ekrane pasirodžiusi mergina su šukuosena pasakoja kaip matė urvuose vėgėles ir stovinčias nuskendusias pušis. Tatuiruotom rankom jaunuolis pasakoja apie mažas krevetes, kurios nardo dugno versmėse. Bet juk visa tai buvo nufilmuota ir parodyta. Kam tada dubliuoti informaciją ir apie tai pasakoti? Tokie filmuoti įspųdžių papasakojimų intarpai verti tik „Facebooko“. Jie kartojasi taip dažnai, kad pradeda erzinti ir suvulgarina kūrinį apie povandeninio pasaulio grožį.
Filmai ne vienodos meninės vertės
Šių metų „EDOX“ fiestoje šalia pripažintų talentingų režisierių filmų buvo parodyti ir pradedančiųjų režisierių kinai: Režisieriaus Lino Ryškaus filmas „Sigutė“ pasakoja apie dainininkės Sigutės Trimakaitės gastroles. Kaip ji labai anksti atsikėlusi važiuoja traukiniu iš Varėnos į Vilnių. Dainininkė vargsta. Traukiny dažosi, kelionėse su savimi tamposi didžiulį bagažą. Koncertuoja vaikams ar seneliams, neįprastose erdvėse dainuodama bando akustiką. Stambiu planu nufilmuota dainininkės burna palyginama su be perstojo šaudančiu teniso kamuoliukus aparatu. Ir viskas? O kur čia konfliktas? Gal tik toks kad ji savo dainavimu „šiurpina“ gelžkelio keleivius Varėnos stoty? Nieko naujo. Šitaip gyvena daug menininkų ir darbininkų.
Režisieriaus Armo Rudaičio filme „Kiaušinis“ pasakojama apie jaunus žmones, kurie turi idėjų sukurti filmus. Kai kurie tų žmonių papasakoti scenarijai pavirsta trumpais vaidybiniais filmukais. Tie filmukai neatrodė labai „gilūs“, nei papasakoti scenarijai labai prasmingi.
Filmo „Marių katės“ režisierė matyt yra iš tų žmonių, kuriems svarbiausias Lietuvos gyvūnas - katė. Mergina sukūrė filmą apie Juodkrantės kačių populiaciją. Iš nusifilmuotų žvejų pasakojimo galima būtų sukurti filmą apie žmogaus kišimąsi į gamtą. Kai į vieną vietą krante žvejai pradėjo vežti žuvis, prisiveisė daug žiurkių. Ten įveisus kates, šios suėdė visas žiurkes. Filmuotos katės nėra išbadėjusios, jos nesipeša dėl maisto. Visi individai yra sveiki, katinai iškėlę uodegas demonstruoja savo „pasididžiavimus“. Kačių pulkelyje yra jauniklių. Visa bėda yra ta, kad dalis tų kačių žiemą žūsta. Bet šitaip gyvena ir kiaunės, šeškai, šermuonėliai bei kiti smulkūs žinduoliai. O jei būna gili žiema, kartais žūsta daugiau kaip pusė Lietuvoje žiemojančių paukščių populiacijos. Pavasarį jų vėl prisiveisia. Kur čia bėda? Katės nėra ta rūšis, kuriai gresia išnykimas. Jei žemę supurtytų kokios nelaimės, gal sunkiau išgyventų žmonės, nei katės. Filmo režisierė mano kitaip. Ji primygtinai siūlo iškastruoti tas kates ir jas šerti. Cituodama Antuaną de Sent Egziuperi jauna režisierė primena kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Nemanau, kad būti atsakingu tai reiškia išpjauti katėms lyties organus.
Vertindamas lietuvių režisierių filmus nekreipiau dėmesio į menkas, miestelio komunalinio ūkio lygmens problemas. Gilinausi kokią žinią filmas neša Lietuvai ir Pasauliui.
Autorius - Žilvinas Pranas Smalskas. Nuotraukos - Andrius Falkauskas.
Autorius: Smalskas Žilvinas Pranas
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!