ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

„Trispalvis“

Prasidėjo nuo dokumentikos. Išklausinėjom dvylika buvusių partizanų ir jų ryšininkių, bandydami apibendrinti, išgryninti miško brolio ar sesers portretą... Ieškojome atsakymo, kas vienijo šią karių gentį, nepabijojusią, apsisprendusią, beišeinančią.

Vėliau filmo žanras ėmė plėstis muzikinio filmo link, nes praeitą rudenį Ieva Narkutė ir Martynas Levickis įgrojo keletą partizaniškų dainų, sukurtų specialiai šiam mūsų filmui.

Paskui netikėtai atsirado dar vienas personažas – sakalas, minimas partizaniškose dainose. Tai nušauto kario siela, skrendanti virš savo tėviškės, prisimenanti. Ją ekranizuoti padėjo skraidanti kamera, su kuria smaginomės ištisas tris dienas, sklandydami virš Anykščių apylinkių ir filmuodami „Trispalvio“ vaidybines scenas. Stribų, partizanų, gamtos...

Taigi dabar filmas galėtų būti apibrėžtas, kaip dokumentinis-muzikinis-vaidybinis. O ko dar jis panorės ir pageidaus, nežinau, nes jis vystosi savaime, tarsi pats iš savęs.



Kultūros, kino meno taip pat, padėtis Lietuvoje yra sudėtinga, švelniai tarus. Kaip sekėsi rasti lėšų šiai juostai?

Yra smagi pasaka apie Čipoliną, kurioje tūlas personažas Moliūgas statosi sau namą. Kai užsidirba pinigų vienai plytai, įmūrija ją, tada ieško galimybių nusipirkti kitą plytą. Lygiai taip pat dirbame ir mes, nes šio filmo neremia valstybinės institucijos, tik pavieniai rėmėjai. Ypač reikšmingi buvo „Bernardinų“ skaitytojų suaukoti pinigėliai – po dvidešimt litų, po penkiasdešimt. Tai iš tiesų įkvėpė. Dar su Ieva Narkute skridom Amerikon, koncertavom, surinkom dar šiek tiek, dar tris filmo plytas sumūrijom.

Dabar jau ieškome talkininkų stogo dengimui. Partizaniškas filmo marketingas įkvepia ir žavi – „nufilmuok už tiek, kiek žmonėms reikia šio filmo“.



Tai jau ne pirmas Jūsų filmas apie partizanus (gal ir ne paskutinis). Kuo traukia ši tema?

Dažniausiai ne aš renkuosi filmus, o jie. Taip buvo ir šį sykį – Anykščiuose paskambino pažįstama moteriškė, paprašė nufilmuoti senyvą tetą, šeimos archyvui. Filmuojant paaiškėjo, kad tai buvusi partizanų ryšininkė Zosė Avižaitė. Pasakojo, kaip nešdavusi ginklus partizanams, paslėpusi krepšyje po kiaušiniais, kaip stribai Ukmergėj tardydami sulaužė stuburą ir po to ji sėdėjo visą likusį gyvenimą - ir Sibire, ir grįžusi iš jo. Praėjus kelioms dienoms po filmavimo sužinojau, kad jos nebeliko. Tada ir nutarėm su draugais filmuoti tuos likusius, kol jų dar yra. Surandi rėmėją, nufilmuoji porą miško brolių, ieškaisi kito.

Yra kaip yra. Tokia situacija ir bandome filmuoti pagal esamas galimybes. Bus kitokios galimybės, filmuosime kitaip. O jei kas nors norėtų prisidėti prie mūsų ir padėti uždengti filmo stogą, būtume itin dėkingi, džiaugtumėmės naujais filmo bendraminčiais. Užbaigiamiesiems darbams trūksta 20 000 litų. Kaip ir kur paaukoti filmo užbaigimui rasite mūsų tinklalapyje www.trispalvis.lt. Tikimės, kad baigiantis rudeniui susirinksim į „Trispalvio“ premjerą ir pamatysim, ką prisimena miško broliai, ką dainuoja Ieva ir kur skrenda sakalo šešėlis.



Rimantas Varnauskas. Alfa.lt
Pauliaus Juodšerio nuotraukos iš „Trispalvio“ filmavimo.