ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Sekmadienio vakare baigėsi tris dienas trukusi geriausio dokumentinio kino fiesta “EDOX”, kurios šūkis - “Žvelk giliau”. Festivalio metu parodyti 23 rinktiniai filmai - įvairių kino festivalių laureatai, kuriuos rekomendavo fiestos sumanytojas Nacionalinės premijos laureatas režisierius Arūnas Matelis. Anykščiuose rodyti filmai buvo įvertinti, trimis nominacijomis: “Žiūrovų simpatijų”, nominacija “VyGa” ir “Geriausio filmo” nominacija. Visiems įvertintų filmų režisieriams bus įteikti iš Anykščių krašto avių vilnos numegztų pirštinių, kepurių ir šalikų komplektai.

Žiūrovų simpatijos

Kaip pasakojo A.Matelis, lietuvių dokumentinis kinas Europoje vadinamas poetiniu kinu, o režisieriai - poetinio kino mokyklos atstovais. Gal todėl daugumoje Anykščiuose parodytų filmų kaip ir poezijoje moralas buvo paslėptas. Jį pamatyti reikėjo žvelgti giliau, nei paviršius. Kine žiūrovas, kaip poezijoje skaitytojas, užvedamas ant minčių “kelio”. Tuo keliu eiti kiekvienas gali savaip. Suprasti, sugalvoti, susikurti aiškiai nepasakytą moralą galime pasikliovę savo patirtimi, intelektu ar kūrybingumu. Žiūrovai, kurie pripratę prie serialų kultūros, dažnas pasakytų “nesąmonės”. Visa laimė, kad tokių žiūrovų festivalyje buvo mažuma.

Dauguma žiūrovų savo simpatijas atidavė režisierės Mona Friis Bertheussen 2013 metais sukurtam filmui “Dvynukės”, kuris yra Amsterdamo ir Giotenbergo festivalių laureatas. Filmo siužetas vertas Holivudo dėmesio, nes labai panašus į kitus “Pop” kultūros filmų siužetus. Tai – pasakojimas kaip viename Kinijos kaime buvo rasta dėžė su naujagimėmis dvynukėmis pamestinukėmis. Jos buvo įvaikintos dviejų šeimų užsienyje: viena sesuo -Amerikoje, kita – Norvegijoje. Likimo buvo lemta, kad jos susitiko Norvegijoje, kai mažylėms buvo aštuoneri. Šis stiprus ir šiltas pasakojimas apie giminystės ryšius, seserų meilę, apie gyvenimo dilemas ir likimo staigmenas taip sujaudino žiūrovus, kad dauguma apsiverkė. Jautrumas – žmogiška savybė. Jautrūs anykštėnai šiam filmui paskyrė “Žiūrovų simpatijų” nominaciją. Kitos dvi nominacijos buvo paskirtos žiuri sprendimu.

Žiuri sudėtyje – anykštėnai



Fiestos sumanytojai Arūnas ir Algimantė Mateliai norėjo kad filmus vertintų ne profesionalūs kino kritikai, bet kitų kultūros sričių atstovai. Į žiuri komisijos narius kažkodėl pakvietė mane. Gal kaip Anykščių menininkų asociacijos pirmininką, o gal kaip turtingą patirtimis žmogų, asmeniškai pažinojusį šviesios atminties režisierius Vytautą ir Galiną Germanavičius.

Filmų vertinimo komisijoje dalyvavo ir kino fiestos renginį vedė Rasa Žebuolytė. Ji studijuoja kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete. Rasa yra vilnietė, bet jos “šaknys” – Anykščiuose: tėtis baigė A.Vienuolio mokyklą, senelis buvo restorano direktorius, čia gyvena jos teta. Daug gabumų turinti R. Žebuolytė nuo mažens grojo fortepijonu, domėjosi teatru, parašė dvi pjeses. Studijuoti į teatro “virtuvę” nestojo, nes nori aprėpti daugiau, padėti įvairiems menininkams organizuoti jų kūrybos pristatymo renginius. Šis “Kino kontoros Nominum” nekomercinis renginys, kurį padeda organizuoti Rasa, jai yra pirmasis rimtas išbandymas.

Trečiasis komisijos narys – gabus jaunuolis anykštėnas Arijus Kulikauskas. Jis šešeris metus šoko pramoginius šokius, baigė Anykščių dailės mokyklą ir J.Biliūno gimnaziją. Gimnazijoje Arijus aktyviai dalyvavo Kino klubo veikloje. Vadovaujami Renatos Miškinienės, jaunuoliai Kino klube kūrė filmus, mokėsi judesio plastikos. Studijuodamas Vilniaus universitete geologiją, per vasaros atostogas su draugais sukūrė projektą “LaužanTabu”, kuris buvo parodytas per Anykščių miesto šventę. Geologija yra įdomu, bet kūrybinė prigimtis pastūmėjo jaunuolį įstoti ir į Vilniaus dailės akademiją studijuoti kultūros politikos. Šiuo metu A. Kulikauskas studijuoja dviejų aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, Vilniuje lanko šiuolaikinio šokio studiją. Arijus domisi kinu, jis perka abonementinius bilietus į Vilniuje ir Kaune vykstančius dokumentinių ir trumpametražinių filmų festivalius, kur godžiai peržiūri visus filmus.

Žinia, kad vertinti yra lengviau, nei sukurti. Bet buvome pakviesti vertinti, tad sąžiningai išsėdėjome visas tris dienas, peržiūrėjome visus filmus ir stengėmės būti objektyvūs.

Nominacija “VyGa”

Nominacija “VyGa” įamžina šviesios atminties režisierių Vytauto ir Galinos Germanavičių atminimą. Pavadinimas sudarytas iš jų vardų pirmųjų raidžių.



Filmų vertinimo komisija nominaciją “VyGa” vienbalsiai paskyrė režisieriaus Karlo Zoratti filmui “Ypatingas poreikis”. Šis 2013 metais sukurtas filmas yra Amsterdamo kino festivalio nominantas, Leipcigo ir Triesto festivalių laureatas. Tai – pasakojimas apie tris jaunus vyrus, kurių vienas yra autistas. Negalią turintis vyras aktyviai ieško sau partnerės, jis kalbina visas aplink esančias moteris. Draugai nutaria jam padėti ir išsiruošia į sekso paieškų kelionę, kuri atveda į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. Simboliška, kad filmo pradžioje rodoma kaip jauni vyrai išdykaudami žaidžia vandens šautuvėliais. Tai – alegorija į tai, jog gyvenime nesusimąstydami vyrai “šaudo” savo “žaisliukais”, į visas puses taškydami spermą. Jie neįgaliam draugui giriasi kiek yra turėję moterų. Šis svajoja apie artimą ryšį su moterimi. Situacija primena pasaką, kurioje du broliai protingi, o trečiasis – kvailas. Protingieji nusprendžia, kad kvaileliui reikia sekso. Nė viena kalbinta prostitutė nesutinka su juo suartėti. Draugai išvažiuoja į legalų viešnamį Austrijoje, vėliau - į tokio pobūdžio paslaugas teikiančią įstaigą Vokietijoje. Visur du draugai lengvai pasiekia moterų dėmesio, trečiasis – ne. Kai pagaliau “trečias brolis” patiria kūnišką suartėjimą su moterimi, “protingieji” klausia ar jis norės vėl ir vėl su ja susitikti. Bet “kvailys” netikėtai pareiškia, kad jam reikia “gyvenimo” moters. Čia kaip toj pasakoj pasirodo, kad “kvailys” yra daug išmintingesnis už “normalius”. Po šio moralo galima būtų filmą ir baigti, bet režisierius toliau rodo apie herojaus nesėkmingas piršlybas, apie kitus ne tiek svarbius įvykius. Filmas atrodo kiek ištęstas, gal per daug prifilmuota automobilio kelionės metu. Matyt tai – paralelė į vienišo žmogaus kelionę gyvenimo keliu.

Prisimenant V. ir G. Germanavičių gyvenimą, šis filmas, iš visų fiestoje matytų, buvo artimiausias jų šeimos vertybėms. Vytelis turėjo savo gyvenimo moterį. Galina vaikų teatre “Žaginys” buvo pastačiusi pasaką “Trečias brolis”. Žiuri pasiūliau šiam filmui suteikti nominaciją “VyGa”, o jaunieji komisijos nariai man pritarė.

Geriausias filmas

Išrinkti geriausią festivalio filmą nebuvo lengva. Visi filmai buvo labai skirtingi ir vertingi, todėl sunkiai palyginami. Po ilgų diskusijų, komisija daugelį atmetė ir ėmė rinktis iš dviejų lygiaverčių filmų. Pirmasis, komisijos manymu vertas nominacijos “Geriausias filmas” buvo Ričardo Marcinkaus filmas “Galutinis tikslas”, kuris yra Amsterdamo kino festivalio laureatas. Filme degradavusio žmogaus istorija papasakota sklandžiai ir suprantamai. Moralas – aiškus. Pagarbos verta jauno režisieriaus kantrybė gal apie du metus ir žiemą ir vasarą sekioti valkatą ir jį filmuoti. Ši istorija apie žmogų, kuris pusę savo gyvenimo (25 metus) sėdėjo kalėjime. Dėl narkotikų vartojimo susirgo ir jam buvo nupjauta koja. Neįgalus buvęs kalinys gyveno senelių namuose, iš kurių už netoleruotiną elgesį buvo pašalintas. Herojus gyveno Vilniaus landynėse, gatvėse prašinėjo išmaldos. Už surinktus pinigus su savo likimo drauge pirko alkoholį ir narkotikus. Tarp jų didžiausia švelnumo išraiška buvo savo sugyventiniui, kaip katinui išvalyti iš akių traiškanas. Kine atskleidžiama nepritampančių prie visuomenės žmonių tragedija. Savo menine išraiška filmas daro stiprų poveikį žiūrovui. Labai graži alegorija, kai rodoma senelių prieglauda, o jos teritorijoje globojami sužeisti gandrai ir gulbės. Prieglaudos gyventojai žmonės – neskraidantys paukščiai. Atrodo, galima būtų šias linijas vesti iki filmo pabaigos, bet čia rodomi ir kiti simboliai: katinas su pele, grėsmingi debesys ir kt. Filmas gal kiek perkrautas simboliais. Stambiais planais rodomi: laikrodis, akmeninis šuo, etiketė su alaus pavadinimu, kaip ir filmo “Galutinis tikslas”. Filmas trunka ilgiau kaip valandą. Atrodo, kad jis kiek per ilgas, kad režisierius sudėjo viską, ką nufilmavo.

Gal todėl festivalio nugalėtoju tapo trumpas, tik 19 minučių trukmės režisieriaus Manuel Abramovich sukurtas filmas “Karalienė”. Jis yra paskelbtas laureatu Madrido, Friburgo, Melburno, Los Andželo kino festivaliuose. Filmas pasakoja apie mergaitę, kuri turi dalyvauti eisenoje papuošta karnavalo karalienės karūna. Blizgučiais perkrauta karūna tokia sunki, kad mergaitė fiziškai negali jos pakelti. Karūną prie galvos pritvirtina statybiniais dirželiais. Kęsdama didžiulius skausmus mergaitė dalyvauja repeticijose, po kurių reika gydyti pratrintą galvos odą, lankyti reabilitacijos įstaigas dėl suspausto stuburo ir kaklo slankstelių. Nepaisant to, kad mergaitė alpsta nuo skausmo, šeimos moterys verčia ją paklusti nusistovėjusiai tvarkai ir šypsotis. Pagrindinė filmo herojė beveik nekalba. Kančia matosi jos veide. Šis filmas parodo tolimos šalies triukšmingų karnavalų užkulisius, bet verčia susimąstyti ar mes taip nesielgiame. Ar net per kančią nesistengiame tarnauti grožio kultui? Ar neverčiame savo vaikų paklusti tik vyresniems suprantamoms ir atgyvenusioms dogmoms? Ar nesiekiame abejotinų tikslų bet kokia kaina?
Filme labai įdomus operatoriaus darbas. Ekrane nesimato bendrų planų, dažniausiai rodomas tik mergaitės veidas. Kas vyksta aplinkui galima suprasti tik iš atspindžių veidrodyje, triukšmo ir balsų girdimų už kadro. Režisierius genealiai per tokį trumpą laiką perteikė tiek daug minčių ir labai laiku nutraukė veiksmą. Kas liko neparodyta kiekvienas žiūrovas gali suprasti savaip. Filmas baigėsi, kai mergaitė svyruodama nuo svorio apsisuko eiti į karnavalą. Ekrane matėsi tik jos galva ir dalis karūnos, kurią prilaikė pagyvenusios moters ranka.

Filmui pasibaigus, žiūrovų salėje moterys sumišusios kalbėjosi, kad neparodė net kaip atrodo karūna. Ir gerai, kad neparodė. Filmas ne apie karūną, o apie bendražmogiškus santykius. Tokie pažangių, gurmaniškų filmų festivaliai moko žiūrovus žvelgti giliau. Pamažu gal ir išmoksime?

Autorius - Žilvinas Pranas Smalskas. Nuotraukos - Kristijonas Dzencevičius.