Puntuko brolis - akmuo Pašventupio kaime (Anykščių raj.), prie Šventosios upės, Penionių miške. Riedulys yra mažesnis už Puntuką ir visai kitos kilmės, nors ir vadinamas broliu. 1964 m. gavo geologinio gamtos paminklo statusą, o 1972 m. paskelbtas archeologijos paminklu. Šalia yra archeologinis kultūros paveldo objektas - Pašventupio pilkapiai.

Akmens matmenys: 6 m, 4 m ir 1,7 m. Didžiausias akmens ilgis - 5,94 m., plotis - 4,7 m, o didžiausias matomas aukštis nuo žemės paviršiaus siekia 1,85 m. Didžiausia horizontali apimtis - 18,57 m. Už 1,8 m nuo riedulio įkastas masyvus betoninis stulpas su užrašu „Pašventupio mitologinis akmuo“.

Manoma, jog Puntuko brolis pradėjo formuotis prieš 1,7-1,9 mlrd. metų Fenoskandijos žemyne, kai didesniame, nei 20 km gylio, Žemės plutos sluoksnyje išsilydė magma ir pradėjo kilti į viršų. Bekylanti ir stingstanti ji buvo spaudžiama, tad grūdeliai negalėjo laisvai augti, o turėjo orientuotis viena kryptimi. Tokiu būdu granite atsirado juostelės. Arčiau paviršiaus tebespaudžiama uoliena pradėjo trūkinėti ir pleišėti - susidarė plyšiai, pagal kuriuos granitas lengvai skyla. Iš magmos išaugo nedideli plagioklazo, kalio feldšpato, kvarco kristalai, juodo žėručio orientuotos plokštelės. Kartais pasitaiko iki 6 cm feldšpato kristalų.



Tektoninės jėgos iškėlė būsimą riedulį į paviršių. Tikėtina, kad buvo aukštų kalnų dalis, tačiau vėjai, vandenys ir ledynas ardė kalnus. Skandinavija maždaug prieš milijono metų tapo Europos ledynų skydu.

Lietuva, kaip ir visa Europa, apledėjusi buvo mažiausiai keturis kartus. Ypač galingas ir storas buvęs priešpaskutinis, Medininkų vardu pavadintas ledynas. Jis greičiausiai ir atgabeno iš Skandinavijos Puntuko brolį, arba taip vadinamą Pašventupio akmenį.

Atplyšusį uolos gabalą ledynas vilko į Lietuvą, pakeliui gerokai jį zulindamas. Granito uolos atplaiša tapo rieduliu (pažvelkime į ledyno ir vandens nugludintas akemens briaunas ir kampus). Ryškūs įbrėžimai (net kelių krypčių) viename riedulio šone - tai ledynų slinkimo pėdsakai žemės paviršiuje.

Ant Norvegijos, Švedijos ar Suomijos uolių tokių štrichų - gausybės. Taigi ledyno brūkšneliais pažymėtas riedulio šonas ledynmečiu tikrai buvo žemės paviršiaus fragmentas kur nors šiaurinėje Skandinavijoje.

Arčiau žemės paviršiaus ataušusi ir sukietėjusi, tačiau tebespaudžiama uoliena pradėjo pleišėti. Susidarė plyšiai, pagal kuriuos granitas lengvai skyla. plyšių paviršių dengia apnašos, jis „parūdijęs“ dėl plyšiais judančio vandens ir oro.

Skystą granitinę magmą sudaro įvairios dalys, kurių kiekviena turi savo sukietėjimo (kristalizacijos) temperatūrą. Vienos dalys suaušta jau gelmėse, aukštose temperatūrose, o kitos, nors ir netoli žemės paviršiaus, vis dar būna skystos. Arčiausiai paviršiaus pakyla ir paskutinė suaušta  „judriausia“ magnos dalis, kurioje labai daug lakių ir dujinių medžiagų. Iš jos ir susidaro pegmatitas. Taigi pegmatitas - tai granitų „pagrandukas“. Aplink viskas jau sukietėję, todėl jam belieka užpildyti plyšius ir tuštumas arba net „iškeliauti“ už magnos kūno ribų. Išgaravus dujoms sumažėja tūris, todėl gali užaugti gana stamūs kristalai.



Pegmatito gyslą sudaro stambūs, kelių centimetrų dydžio, taisyklingos formos kalio feldšpato, kvarco, plagioklazo (natrio ir kalcio feldšpato) kristalai ir žėručių plokštės. Kartais kvarco įaugimai feldšpate primena rašmenis, vadinamus „žydiškais rašmenimis“. jų fragmentų galima rasti ir ant Puntuko brolio šono.

Puntuko broliu vadinamas riedulys neseniai geologams padėjo atsakyti į klausimą, kada ištirpo Anykščių apylinkes delgęs ledas . Pancūzijos laboratorijoje buvo ištirtas kvarcas iš uolienos gabalėlio, atskelto nuo riedulio viršaus. nustatyta, kad kosminiai spinduliai kvarcą riedulio paviršiuje pradėjo „bombarduoti“ prieš 14200 metų. Kitaip sakant, riedulys, "pamatė dienos šviesą", kai ištirpo jį dengęs ledas. Taigi yra mokslinis pagrindas teigti, kad anykščių krašte ledynas ištirpo pireš 14200 metų.

Pasakojama, kad senovėje prie Puntuko brolio buvusi lietuvių šventykla.

Padavimas:

Pasakojama, kad seniai buvo labai šalta žiema. Vieną rytą žmonės atsikėlė ir ruošėsi apie savo namus, kai išgirdo kažką dundant, lyg griaustinį griaudžiantį. Visi labai išsigandę galvojo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Išbėgę į lauką pamatė, kad iš dangaus krenta didelis ugnies kamuolys. Nugalėję pirmąją baimę, nuėjo pažiūrėti ir pamatė didžiulį akmenį. Smarkiai krisdamas daug prasmego į žemę ir tik nedidelė jo dalis liko paviršiuje. Vėliau žmonės jį pradėjo vadinti Puntuko broliu, nes jis savo dydžiu panašus į Puntuką.

(Užrašyta Šeimyniškėlių kaime iš Monikos Bubienės (56m); Užrašė Ona Kalautienė (1975 01 17))