Kauno valsybinio dramos teatro Pantomimos trupė

II dalių alegorinė drama „Beveidis”

Režisierius  - Kęstutis Adomaitis
Dailininkas - Jurgis Dobrovolskis;
Dailininkas - apšvietėjas - Sigitas Dedela;
Garso režisierius - Aleksandras Romanovas;

Premjera - 1984 lapkričio 8 d.
Spektaklis trunka - 1val 40min.

Veikėjai ir atlikėjai:

Skulptorius - Kęstutis Augustaitis, Aurelijus Piešinas;
Beveidis - Virgilijus Bortkevičius, Večiaslavas Jaseliūnas;
Pirmoji sulptūra - Jurgis Dobrovolskis, Aurelijus Piešinas;
Antroji skulptūra - Eglė Mikulionytė;
Tečioji sulptūra - Anžela Adomatytė, Artūras Motekūnas;
Senė - Romutė Keturakytė, Skirmantė Uleckaitė;
Dama - Giedrė Jonaitytė;
Atletai - Jurgis Dobrovolskis, Sigitas Laukagalis, Artūras Motekūnas;
Baltoji vizija - Eglė Mikulionytė;
Vertintojai - Sigitas Laukagamis, Jurgis Dorbrovolskis, Artūras Motekūnas, Giedrė Jonaitytė, Romutū Keturakytė, Ažela Adomaotytė, Zita Sereikaitė, Edita Rupšlaukytė, Skirmutė Uleckaitė, Arūnas Katkauskas, Edmundas Mališauskas, Rolandas Ramanauskas, Kęstutis Marčiulynas, Inga Macijauskaitė, Aušra Luomanaitė, Alvytė Lukšytė, Ilona Šupenytė, Izida Bonataitė;

Pirmas veiksmas

Sėdi susimąstęs Skulptorius. Jam nepavyksta įprasminti naujo kūrynio. Kol kas tai - „Beveidis” - tuštuma ir pilkumas.

Neįveikia jo ir Senė, pastovi ir ištikima skulptoriaus vizija, bei ankščiau sukurtos skulptūros.

„Įplaukia” minia Vertintojų, iš kurių išsiskiria Dama. Jos elgesys su sulptoriumi dar labiau paaštrina krizę, kuri apniko menininką.

Susikaupusį pyktį Skulptorius išlieja netinkamai elgdamasis su „Beveidžiu”. Šis, tartum kerštaudamas, tampa skulptoriumi, o patį kūrėją paverčia „Beveidžiu”.

Sumiesčionėjusiai vertintojų masei apsišaukelis-skulptorius skelbia naują idėją. Vertintojai susižavėję - jų beveidis gyvenimas taps vieninteliu ir tikruoju meno objektu.

Neilgai kariavo „Beveidis-skulptorius”, jam vėl teko užimti sau priderančią vietą.

(Pertrauka)

Antras veiksmas

Sulptorius ir „Beveidis” susitaikę sėdi ant kubo. Jie tapo bendraminčiais.

Abu stebi juos supantį pasaulį, įvairius personažus ir įvykius. Jų akyse kaleidoskopiškai keičiasi gyvenimo vaizdai, bet to tikrojo, vienintelio - vis nėra.

Pastangos nepraėjo veltui - pasirodo Baltoji vizija. Jos įkvėptas ir sujaudintas sulptorius sukuria išties prasmingą ir reikšmingą kūrinį. Bet tam jis paaukojo visas savo fizines ir dvasines jėgas. Baigęs kūrinį, sulptorius miršta...

„Beveidis” jau tapęs nauju išbaigtu kūriniu, sunkiai pergyvena savo kūrėjo mirtį. Jis stengiasi apsaugoti ne tik mirusį sulptorių, bet ir jo kūrybą nuo vartotojiškos minios.

„Beveidis” vėl tampa beveidžiu ir įsiveržusi minia matydama „Beveidį”, paliko tai naujuoju skulptoriaus darbu.

Suklaidinta minia plėšia nuo savųjų galvų dirbtines kaukes. Jos jau nereikalingos, nes jeigu net Kūrėjas yra beveidis, tai ir jiems netikslinga apsimetinėti turinčiais nors kokį veidą.

Minia triumfuoja...
Staiga ir netikėtai visi sustingsta.
Visi aiškiai supranto žiauriai suklydę,
Dirbtinos kaukės nuplėštos per anksti...