Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai. Lietuvių liaudies teatras.

Liudvika Didžiulienė-Žmona „Lietuvaitės”

Šauniame lietuvių moterų rašytojų reališčių sietyne, nušvietusiame lietuvių literatūros padangę XIXa. pabaigoje, buvo Liudvika Didžiulienė, savo raštams parinkusi kuklų Žmonos slapyvardį. L. Didžiulienė rašyti grožinės literatūros kūrinius pradėjo kiek ankščiau negu Žemaitė, G.  Petkevičaitė, Lazdynų Pelėda, M. Pečkauskaitė, su kuriomis jos kūryba turėjo nemaža bendro. Jos kūriniai papildė lietuvių XIX a. pabaigos literatūrą, o kai kuriuos motyvus ypatingai išryškino, savo idėjiniais bruožais ir stiliaus ypatybėmis sudaro savarankišką literatūrinį reiškinį.

Gimusi lietuviškoje šeimoje ir artimai bendravusi su laudimi, L. Didžiulienė iš pat jaunystės svajojo apie lietuvių tautos išsivadavimą. Nepaisant to, kad jaunystės metais teko susidurti su lenkiška bajoriška aplinka, ji nesusiviliojo tos bajorijos gyvenimu ir kultūra. Ji niekada nesišalino lietuvių laudies, valstiečių, jų kultūros, ypač mylėjo lietuvių liaudies meną - dainas, pasakas. Šis iš jaunystės įsisavintas daugiau gaivališkas liaudiškas ir demokratiškumas ilgainiui L. Didžiulienei įsijungus į platesnę visuomeninę veiklą ir literatūrinę kūrybą, įgavo labiau apibrėštas ideologines formas, sudarė jos kūrybos bene pagrindinį bruožą.



Komedija „Lietuvaitės” meniniu atžvilgiu priklauso prie geresniųjų L. Didžiulienės kūrinių ir užima prideramą vietą ano meto lietuvių dramaturgijoje šalia A. Vilkutaičio „Amerika pirtyje”, Žemaitės komedijų. Ryškiais pašiepiančiais komedijiniais dažais atskleisdama smunkančio dvarininko Karklinsko šeimos buitį, parodydama tos šeimos narių (tėvų ir vaikų) dvasinį tuštumą, demaskuodama išlepintas dvarininkaites, kurios veidmainiškai prisidengia „sąmoningų lietuvaičių” kauke, norėdamos prisivilioti lietuvių inteligentus, L. Didžiulienė neidealizuoja ir pastarųjų. Čia ji vaizduoja dar savo pirmame apsakyme pradėtą lietuvių buržuazinės inteligentijos ištižimą. Tos inteligentijos atstovai - studentai Žagaras ir Stagaras - nors kilę iš valstiečių, bet nesišalina dvarininkiškos aplinkos, patys skverbiasi į ją. Nesunku suvokti, kad toliau tie inteligentai, pateke į žmonų dvasinę vergiją, visiškai išsižadės bet kurių savo platesnių visuomeninių idealų. Realistiškai, be kokios nors idealizacijos atskleisdama komedijos personažus, L. Didžiulienė-Žmona „Lietuvaitėse” sukūrė ryškius veikėjų charakterius, pakankamai individualizuotus ir tipiškus vaizduojamajai tikrovei. Komedija pasižymi ir kompoziciniu darnumu, individuolizuota veikėjų kalba. Ji ne kartą buvo vaidinama teatro megėjų scenoje. B. Pranskus



Laikas - Dabartis
Vieta - Karklinskų  dvaras.  1896 - 1905 metai.
 
Veikiančios ypatos:
 
Karklinskas - Uogėnų dvaro savininkas - S. Repšys, P. Pečiūra;
Judita - Jo žmona - G. Abukevičienė, J. Laumenskaitė;
 
Jų dukterys:
 
Munia - D. Maižiūtė, J. Laumenskaitė, D. Develytė;
Jancia - I. Adiklienė, D. Kantakevičiūtė;
Milcia - V. Likšienė, S. Bračiulytė, V. Šidlauskytė;
 
Studentai:
 
Balys Žagaras - Ž. Likša, G. Liutkevičius;
Kazys Stagaras - K. Daunoravičius, G. Lukošiūnas;
 
Jaunikiai, Karklinskų kaimynai:
 
Domukas Goreckis - G. Jasiukėnas, M. Morkvėnas;
Romukas Žaleckis - I. Mieliauskas, V. Semaška;
Juzienė (Karklinskų gaspadinė) - N. Pupėnienė, V. Šidlauskytė;
Uliūtė (Tarnaitė) - D. Kantakevičiūtė, D. Sedelytė;
Dėdė Jonas (Karklinskų gaspadorius) - P. Pečiūra, S. Repšys;
 
Išrėdytojai: S. Rimeikienė, R. Rimeikis;
Muzikos ir dainų meisteris - A. Martinaitis;
Dvaro vaizdelio autorius - A. Kepežinskas;
Barzdas ir nosis augino - LTSR n. a. P. Ilgūnas;