Vasario 26 d. 16 val. Anykščių kultūros centre Ilonos Daujotaitės parodos „Budėji­mas“ atidarymas.

Savo gyven­imą pašvęsti nuo­la­tiniam budėjimui prie svar­bių, šventų, neįkain­o­jamų mūsų pro­tėvių paliktų dabarčiai ir ateičiai ver­ty­bių - toks yra dar­bas, gyven­i­mas ir kūryba miške prie Ker­navės įsikūru­sios dailininkės tapy­to­jos Ilonos Dau­jo­taitės Jan­ulienės credo. Tai svar­biau­sioji autorės kūry­bos tema, kuria pasitinkama mūsų laisvės dvidešimt penk­tąjį gim­ta­di­enį, tapy­bos par­oda Anykšči­u­ose. Pasak autorės, tokių dalykų tapy­mas turi tik­slą „nubraukti užmaršties dulkes“ nuo nuostabiai gražių baltiškų juve­lyrinių papuošalų, skaisčių pro­tėvių tau­tinių drabužių, apsamano­jusių rūpin­to­jėlių. Toks dar­bas - tai ne tik išsamios istori­jos, etno­grafi­jos, arche­ologi­jos, papročių studi­jos, bet ir didži­ulis dži­augs­mas išskleisti, par­o­dyti visą mūsų seno­lių sukurtą grožį šiuo­laik­inės tapy­bos kūrinių šviesoje. Tai yra reikalinga, tai yra budėji­mas, kad nepraras­tume tų ver­ty­bių, savo šaknų, pro­tėvių papročių ir jų este­tinio gyven­imo įpročių, kal­bos, dainos, tau­tiškumo, meilės gimtą­jai žemei. Ilonos Dau­jo­taitės Jan­ulienės tapy­boje nuo­lat jun­tama praeities trans­for­ma­cija į dabartį, praamžių sukurtų ver­ty­bių tau­so­ji­mas ir puoselė­mas. Kūrini­u­ose atsispindi autorės vidinių nuo­taikų ir emo­cijų pasaulis. Spalvos skamba, tarsi ilgesinga, bud­inčių vaidilučių prie šven­tos ugnies aukuro , daina,  - Ilonos „daina“ tep­tuku, aliejumi, drobe. „Dain­uočiau ir dain­uočiau mūsų liaud­ies dainas, jei tik turėčiau balsą“, - prisi­pažįsta autorė, ruoš­damasi savo „Budėjimui“ Anykšči­u­ose. Nors Ilonos kūrinių moty­vai indi­vid­u­alūs, istoriškai api­brėžti, bet toji ataid­inti iš praeities tema reikalauja asmeninio žiūrovo atsako, reikalauja , kad prisim­intų, neatitrūktų nuo savo šaknų. Kada dailininkė pajuto, jog būtent tuos dalykus ir taip reikia tapyti, sukūrė tapy­bos darbų kelias ser­i­jas. Tau­tinių kostiumų pagal etno­grafinius regionus, ser­iją juve­lyrinių papuošalų, rūpin­to­jėlių skulp­tūrinių kom­pozi­cijų. Autorė net savo auto­portrete, kuris pateik­tas par­o­dos plakate, neį­si­vaiz­duoja savęs kitaip, kaip pasipuošusią aukš­taitės tau­tiniu kostiumu ir sen­ovini­ais papuošalais. Jeigu kalbėti apie tapy­binį nau­jumą auto­portrete, tai pabrėžtina, kad medži­aga, kurią dėvi aukš­taitė galvos apdan­galui yra lengva, plonytė, per­regima, spindinti melsvai balto šilko audiniu.

Ker­navė yra dži­augsminga menų ir ramy­bės sala, pri­imanti kiekvieną, puoselė­jantį pro­tėvių tradi­ci­jas. Ilonos poz­i­tyvus požiūris, poz­i­tyvi tapyba yra ne metraš­tininkiška, o nau­jai inter­pre­tuota estet­inės tradicinės atribu­tikos kas­di­enybė. Autorė puikiai perteikia vaiz­duo­jamo motyvo, audinio, juverykos dirbinio, skulp­tūrinių, architek­tūrinių detalių medži­ag­iškumą. Toks tapy­bos kūrinio pateiki­mas nebūti­nai atspindi real­istinę praeities kultūros tradi­cijų tautinę atribu­tiką, bet būti­nai atsklei­džia jų vid­inę esmę, konkrečią būtį, kaip pri­m­in­i­mas, kaip budėji­mas prie šventų ir svar­bių mums ver­ty­bių. Istor­inės praeities įamžin­i­mas tapy­boje yra svar­biau­sias Ilonos Dau­jo­taitės kūry­bos moto. „Daly­vauju visu­ose rengini­u­ose su par­oda ten, kur pris­tatomi tau­tiniai dalykai,“-pabrėžia autorė. Šioje par­o­doje pateikiama Lietu­vos istori­jos dalis nuo sen­ovinio krikšto iki koplyt­stulpių, bažnyčių architek­tūriniai frag­men­tai ir kiti sakraliniai moty­vai. „Tau­ti­nis ir relig­i­nis moty­vas - neišsemiama tema. Tikėji­mas ir viltis yra pagrin­diniai akcen­tai mūsų laisvės dvidešimt­penkmečiui“ - teigia autorė. Į paveldą įdėti šiuo­laik­inį kon­tek­stą, užtvirt­inti jį tapy­boje visomis spalv­inėmis pras­mėmis yra daroma ne šiaip sau, o pateikiama žinia apie tai, kok­ius turime lobius. Ilonos Dau­jo­taitės Jan­ulienės kūrinių atski­ras ser­i­jas yra įsigiję Raseinių krašto istori­jos muziejus, Trakų istori­jos muzie­jaus Medininkų pilis, Lietu­vos tau­to­dailės fondai, Dailės par­odų rūmai (dabar jie vad­i­nasi Šiuo­laikinio meno cen­tras), pri­vatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juve­lyrika, sen­ovės sim­bo­liai - visą tą žino­jimą norisi pratęsti ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keli­aučiau su par­oda per pasaulio šalis - visur, kur tik bebūčiau, pris­tatyčiau Lietuvą, jos sav­i­tu­mus, pažin­imą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, tur­in­tys kažką amžino . Tai toks mano kūrinių „budėji­mas“ šimt­mečių kultūrai“ - užbaigia autorė apie savo tapy­bos parodą.

Birutė Liškauskienė