Rugsėjo 24 d. 18:00 val. Anykščių menų inkubatoriuje įvyks etninės tradicijos modernizavimo projekto „RASŲ RATAS“ premjera!

„RASŲ RATAS“

Kasdieniame gyvenime vis aktualesnė tampa grožio samprata, pamirštant etninėje tradicijoje slypinčią kitokią –  apeiginę garsų ir išraiškos prasmę.

Projektas „Rasų ratas“ suburs draugėn dainininkę, aktorę, režisierę Brigitą Bublytę, moderniosios muzikos kūrėją, džiazo muzikantą Dominyką Vyšniauską ir etninės tradicijos atstoves, sutartinių giedotojų ansamblį „Trys keturiose“ (vad. prof. dr. Daiva Vyčinienė), ir pakvies žiūrovus į šventę - ritualą, kurio metu bus siekiama sukurti apeiginio balso ir instrumento šiuolaikinę versiją ir atskleisti tai, kas bendra visoms etninėms tradicijoms - bendražmogiškas būsenos.



Spektaklio kūrybinė grupė:

Brigita Bublytė - balsas, režisūra.

Dominykas Vyšniauskas - trimitai, trombonas, švilpynės.

Sutartinių giedotojų ansamblis “Trys keturiose” (vad. Prof. dr. Daiva Vyčinienė).

Spektaklio dailininkė - Rūta Jurkūnaitė-Bruožienė.

Projekcijų dailininkė - Aurelija Maknytė.

Šviesų dailininkas - Vilius Vilutis.

Renginys nemokamas.

Kodėl rasos?

Projekto pavadinimas sietinas ne tik su vasaros saulėgrįžos švente, bet ir lietuvių ryšiais su senosiomis kultūromis, bei bendra archajine pasąmone. Indų rasah ir lietuviškas žodis rasa turi bendrą kilmę, tačiau jau daugelį metų jų reikšminiai sluoksniai vystėsi atskirai ir įgijo skirtingas reikšmes, vienok „Rasų rate“ jų reikšmės susilieja.

Indų kultūroje bendražmogiškos būsenos vadinamos rasomis. Tai yra itin svarbi indų muzikos teorijos estetinė doktrina. Dabar rasos koncepcija tebėra integrali Indijos estetinės filosofinės minties dalis. Rasos koncepcijos esmė - transcendentinis grynas grožis, kuris transformuoja emocijas ir reiškiasi kaip sat-cit-ānanda, arba „pati save suvokianti palaiminga būtis”. Yra devynios pagrindinės rasos: meilės, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, herojiškumo, baimės, pasibjaurėjimo, nuostabos ir ramybės. Visos būsenos kyla iš meilės  (džiaugsmas susitikus, liūdesys išsiskyrus, praradimo baimė ir t.t.), o meno kūrinys, kuris išreiškia įvairias būsenas, turi vesti į ramybės ir kontempliacijos būseną.

Lietuviškoji Rasa - tai semantema būdinga archajiniams tekstams; reikšminga daugelyje lietuvių apeigų. Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa. Rasa - vegetacijos gaivintoja. Tikėta magiška ryto rasos galia, kuri atgaivina. Ir „Rasų rato“ tikslas - atgaivinti, naujai pažvelgti į etninę tradiciją, išryškinant jose glūdinčias bendražmogiškas būsenas, bei galią suteikti estetinį pasitenkinimą.

Kodėl ratas?

Rato (apskritimo) simbolis lietuvių kultūroje, kaip ir kitose kultūrose, turi ypatingą reikšmę. Senovės lietuviai pasaulį irgi įsivaizdavo apskritą. Dažnai rato centre (liaudies ornamentikoje) yra taškas, kuris simbolizuoja pasaulio centrą. Žmonių gyvenimą ir laiko sampratą reguliuoja gamtos reiškiniai, visų pirma saulės šviesos silpnėjimas ir saulės sugrįžimas, diktuojantis metų švenčių ratą. Ėjimas ratu, sukimasis, vainiko pynimas ir kiti rato pavidalai yra pagrindinis ritualo elementas, atspindintis mikro ir makro pasaulių vienybę.

Indų išminčiai irgi mokė, jog „Aukščiausiasis savo esme yra vienas, tačiau dvilypės prigimties: Jis ir amžinas, neišjudinamas, ir nepaliaujamai kinta“. Gražiausiai, grakščiausiai kaitos ir pastovumo, judėjimo ir neišjudinamos rimties jungtį, bei nedalomą vienybę išreiškia rato įvaizdis.

Kodėl sutartinės?

Lietuviai kaip ir kitos tautos perduodavo savo papročius iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.  Nors jie nepaliko tokių senų rašytinių šaltinių kaip japonai, senovės kinai, indai, iraniečiai, tačiau išsaugota daugybė dainų ir sutartinių, atgimstančių miesto folkloro grupėse. „Rasų rate“ pasirenkamos sutartinės kaip itin svarbus mūsų kultūros reiškinys ir siekiama atskleisti tiek jų universalumą, tiek lietuviškojo identiteto išskirtinumą, o svarbiausia - įvairiapusiai išskleisti meilės, džiaugsmo, vyriškumo, liūdesio, ramybės rasas ir jų atspalvius užkoduotus sutartinėse,  atgaivinti lietuviškųjų deivių įvaizdį, bei leisti žiūrovui, bent trumpam pamėginti pasinerti į transcendentinį grožio išgyvenimą, apgaubiant jį meilės būsenos vizualinėmis, garsinėmis ir jutiminėmis subtilybėmis, užkaitinant rasų ratą iki sąmonės prasiskleidimo, išsiplėtimo ir ištirpimo ramybės ir kontempliacijos  rasoje, bei pajusti gydantį meninės komunikacijos poveikį.

Etninis - modernus

Spektaklyje siekiama atskleisti etninio balso ir instrumento išraiškos modernumą ir sinkretiškumą, ypatingą dėmesį sutelkiant į apeiginį balsą ir pučiamąjį instrumentą. Bendrų vokalinės ir instrumentinės muzikos bruožų randa įvairių tautų folkloro tyrinėtojai ir kalba apie šių dviejų pradų persipynimą, bei tarpusavio įtaką. Giedojimo ir pūtimo sinkretizmas atsispindi ir liaudies terminuose. Dūduoti, trimituoti, vamzdžiuoti ir kt. veiksmažodžiai, reiškiantys pūtimą turi ir sinonimą tūtuoti. Šiaurės rytų Aukštaitijoje tūtavimu vadinamas  sutartinių giedojimas. Galima manyti, kad minėto sinkretizmo apibūdinimas tuo pačiu žodžiu - gilias šaknis turintis reiškinys, kurio šiuolaikinę versiją pristatys „Rasų rato“ kūrėjai.

Taigi „Rasų ratas“ kviečia į etninės tradicijos, šiuolaikinio kūrėjo sampratos erdvėse, šventę.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.