Gruodžio 18 d. 15 val. Anykščių kultūros cen­tre Naisių vasaros teatro muzikinis spek­tak­lis Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos. Įėji­mas laisvas.

Atlieka Naisių vasaros teatro akto­riai: Paulius Budrys, Gin­tarė Daniu­se­vičiūtė - Vaitke­vičienė, Arū­nas Jokubauskas, Vaida Kavali­auskaitė, Jūratė Lev­ick­aitė, Tomas Montvila, Remigi­jus Pele­nis, Val­das Vaitiškis, Gerda Vilimaitė.

Ką jauči­ame mes, Naisių vasaros teatro akto­riai, atliekan­tys Mae­stro dainas:

VAIDA: Jaučiu atsakomybę ir pareigą perteikti tiek tob­ulą tek­stą, tiek melodiją. Mano tik­slas nėra nukopijuoti patį Mae­stro, jį pamėgdži­oti, tik­slas - visą tai per­leisti per savo, kaip žmo­gaus, prizmę. Aš žinau, kad jis mane mato ir yra mano moky­to­jas ir vedlys, net būdamas ten toli toli…

GIN­TARĖ: Dain­uo­dama, atlik­dama mae­stro dainas, jaučiu didži­ulę pagarbą jam, atsakomybę, pakylėjimo jausmą, bei norą bent kruopelę to nuošir­daus muzikinio genialumo perteikti žiūrovui.

GERDA: Man dain­uoti Mae­stro dainas - tai mokytis gyven­imo tiesų. Svar­biau­sioji iš jų - visa ko pamatas - atvira žmo­gaus širdis. O papras­tas, neį­mantrus, bet iš tiesų nuoširdžiai pasaky­tas žodis atve­ria kelius į žiūrovų širdis.

JŪRATĖ: Vytautą Ker­nagį - jo asmenybę, kūrybą - labai mėgo mano tėvai, seneliai. Būdama vaikas, nuo­latos girdė­davau artimųjų traukia­mas Mae­stro dainas. Jus­davau, kad jie dain­uoja ne tik dainą - kažką daugiau… Nesupratau to ypatingo ryšio, kol pačiai neteko iš taip arti prisili­esti prie Vytauto Ker­na­gio kūrybos. Tiek gro­jant, tiek dain­uo­jant Jo dainas, jaučiu kažką, kas labai artima sielai, kažką neapibūdinamo, žad­i­nančio vaikys­tės prisi­min­imus, priverčiantį lūpose tari­amą žodį atgyti. Kiekvieną kartą, kuomet Ker­na­gio dainas ir kūrybą nešame žiūrovui, juntu, jog pub­lika jaučia tą ryšį, jaučia Vytauto Kernagio dvasią ir kažką daugiau…ir kiekvienas savaip…Ir todėl dži­ugu, jog Mae­stro ir Jo kūryba tebegyvena mūsų ir Jūsų širdyse.

TOMAS: Per­dain­uo­damas jo dainas noriu, kad žiūrovas nepamirštų žmo­gaus ir dainų, kurios skam­bėjo ir tebeskamba…

PAULIUS: Tai kažkas neap­sakoma, paslaptinga, jaus­minga, liūdna, linksma ir įdomu - štai ką jaučiu dainuo­damas Ker­na­gio dainas.

REMIGI­JUS: Ker­na­gio dainos man svar­bios dėl to, kad jos susiję su mūsų istorija. Kai dain­uoju Mae­stro dainas, jauči­u­osi prisili­etęs prie to laik­mečio, kuris žadino tautą pabusti ir kovoti su repre­si­jomis įvairi­ais būdais, kad ir poez­ija ar dain­omis. Ker­nagis didžiąją savo gyven­imo dalį praleido scenoje. Ir man tai labai artima.

VAL­DAS: Dain­uoti, atlikti Ker­na­gio dainas nepa­pras­tai gera. Vis dau­giau jas gro­jant, dain­uo­jant atrandi dar nepaste­bėtų muzikinių spalvų ir garsų, minčių pras­mės. Atradimo dži­augs­mas - štai ką aš jaučiu Vytauto Ker­na­gio dain­ose.

ARŪ­NAS: Visų pirma jaučiu atsakomybę. Ker­nagis - neeil­inė asmenybė ir prisili­esti prie jo darbų reikia drą­sos. Antra, tai begali­nis mal­on­u­mas, scenoje jauči­u­osi puikiai, betarpiškai pasitikiu kole­gomis ir vil­i­u­osi, jog žiūrovai jaučia bent dalelę tos atmos­feros, kurią mes sukuri­ame ir išgyve­name scenoje. Trečia, kiekvienąkart, kon­cer­tui artė­jant pabai­gos link, norisi, kad jis nesi­baigtų, o tęstųsi dar ir dar…

LAI­MONAS (garso oper­a­to­rius): Yra ką prisim­inti: Marceli­jus Mar­ti­naitis, Sig­i­tas Geda ir pats Vytau­tas Ker­nagis - mūsų kultūros istorija.