Gruodžio 19 d. (pirmadienį) 17:30 val. Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11) advento skaitymai „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ - Justino Marcinkevičiaus poeziją skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis. Renginys nemokamas.

Justinas Marcinkevičius - lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų raj.). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959 - 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Žmona - Genovaitė, dukros: Ramunė ir Jurga.

Rašytojo tėvas - Motiejus Marcinkevičius, motina - Ieva Kvainauskaitė. Be Justino šeimoje augo dar trys vaikai. Būsimo poeto kūdikystė - šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta (Pakalniškis R. Justinas Marcinkevičius. Kaunas, 1984).

J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009).

Kūryba

Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994).

J. Marcinkevičiaus kūrybos ir paties jo asmens populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai įvertinti nepriklausomybės metais: 2001 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija, o taip pat ir Baltijos asamblėjos premija. Naujojo amžiaus pradžioje buvo atliktos keturios skaitytojų apklausos, siekiant išaiškinti iškiliausius XX amžiaus lietuvių rašytojus. Jose J. Marcinkevičius vieną kartą užėmė pirmąją vietą (balsavo Lietuvos rašytojų sąjungos nariai), du kartus - antrą („Kultūros barų“ ir „Omni Laiko“ skaitytojų apklausose) ir vieną kartą penktą vietą („Naujojo Židinio - Aidų“ skaitytojų apklausoje).

Akivaizdu, kad Justinas Marcinkevičius nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekė skaitytojų meilės, pripažinimo. Dar būdamas gimnazistas, jis parašė pjesę mokinių vaidinimui apie kolūkių kūrimąsi Lietuvoje. Toje pjesėje pasakojama kaip vargšai veržiasi į kolūkius, buožės kenkia, jaunimas nori naujoviškai gyventi ir t.t. Vėliau, jau „Dienoraštyje be datų“, J. Marcinkevičius pats ironizavo: „Autorius dabar jau gali prisipažinti, kad jis tada ir pats tais kolūkiais netikėjo. Bet ėmė ir parašė - pasisekimo mat, garso panūdo“1. Tas populiarumas buvo konjunktūrinis (pjesė vaidinama gimnazijoje, miestelyje, tačiau pats autorius supranta parašęs netiesą). Visiškai suprantama, kad pirmuosiuose J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose nemaža konjunktūrinių eilėraščių apie Leniną, kolūkinio gyvenimo džiaugsmus ar religijos žalą. Poetas debiutavo 1955 metais, kai tokia buvo knygos išleidimo kaina.

Kur kas sunkiau suprasti ir etiniu požiūriu įvertinti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašymo istoriją, nes apysakoje panaudota medžiaga, nors ir netiesiogiai, per Rašytojų sąjungą, gauta iš KGB. Būtent KGB darbuotojai Rašytojų sąjungai perdavė medžiagą, kurią kratų metu buvo paėmę iš jaunimo savišvietos būrelio narių. Naudotis tokiu būdu gauta medžiaga nėra garbinga, sakytume, kad tai daug didesnė nuodėmė nei prosovietinių eilėraščių skelbimas. Beje, M. Martinaitis, šiek tiek teisindamas kolegą, teigia: „Kaip teko girdėti, jis buvo spaudžiamas rašyti triuškinantį straipsnį Tiesoj ar kur kitur su pavardėm, citatom iš rankraščių. Marcinkevičius padarė kitaip: parašė šią apysaką, kuri atvirai ir tiesiogiai nebuvo nukreipta prieš konkrečius asmenis, bent didžiuma skaitytojų apie tai neįtarė ir skaitė kaip grynai literatūros kūrinį“2. Pats J. Marcinkevičius rankraštiniame autobiografiniame tekste gana desperatiškai sako: „Nelaiminga ta mano apysaka! Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems, visiems, visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit - niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim“3. Tiesą sakant, šiandien iš tiesų turbūt galima apysakos istoriją ir jos vertinimą palikti paties poeto sąžinei ir pakalbėti apie tai, kodėl ta „pušis“ atrodo kreiva. Be to, esama aiškių paralelių tarp šios dar gana jauno rašytojo apysakos ir vėlesnės jau liaudies poeto kūrybos, kurios vertintinos bent jau nevienprasmiškai.

Šaltinis: http://www.justinasmarcinkevicius.lt/biografija/