Roberto Gritėno parodoje “Mano albumas” apžvelgiamos ir komentuojamos pirmosios dvi XXI a. tautinės vaizduojamosios dailės kūrybinės dekados. Pristatomi darbai reflektuoja tiek individualias, tiek tautinės vaizduojamosios dailės kūrybines ir kultūrinio lauko slinktis, tėkmę ir pokyčius. XX a. antros pusės lietuvių vaizduojamojoje dailėje skleista modernistinė pasaulėžiūra sutapo su būdingomis to laikmečio istorinėmis paradigmomis, tačiau aiškiai išsiskyrė į oficialią konjunktūrinės-kultūrinės ir jai oponuojančių neformalių kūrybinių išraiškų paletes. Atgavus politinę nepriklausomybę XX a. pabaigoje tautinį vaizduojamosios dailės pasaulį  sukrėtė atsivėrusios postmodernistinės, kosmopolitinės  dekadanso pasaulėžiūros srautas, įvyko staigus kultūrinis šuolis, tačiau tokiai alternatyvai pasiruošę buvo ne visi menininkai ir kultūrininkai. Postmodernistinę kūrybą palaipsniui, paskutiniais XX a. 8-9 dešimtmečiais, įsisavino ir pradėjo kultivuoti naujai įkurtos šiuolaikinio meno institucijos ir jaunoji menininkų karta, didžiuma dalimi Vilniaus dailės akademijos studentai, kurie gavo progos reikštis oficialiose, tokių intitucijų kaip ŠMC, parodinėse erdvėse.

Naujosios šiuolaikinio kultūrinio lauko institucijos, ironiška, bet pateko į buvusios kultūrinės politikos indokrinacijos ir konjunktūros pinkles. Šiuolaikinio meno laukas sistemiškai tapo fragmentuotas, perteikė elitizuotą hierarchiją, nors nuo pat pradžių deklaratyviai stengėsi dekonstruoti senąją modernistinę dailės konjunktūrą ir hegemoniją. Senoji oficiali ir neoficiali modernistų pasaulėžiūra, remta dualistine materijos ir dvasios priešprieša, iš dalies, tapo naujųjų tautinių postmodernistų kūrybos taikiniu ir inspiracijų šaltiniu, meninines refleksijas projektuojant daugiau socialiai, nei individualistiškai. Buvo atsisakoma modernistinės vaizduojamojo meno plastikos ir būdingų sugestijų ir netgi buvo paskelbta svarbiausios vaizduojamojo meno rūšies – tapybos mirtis. Tačiau formaliai pasikeitė tik išraiškos formos – prasidėjo videomeno, iki šiol nematytų instaliacijos meno raiškų, postmodernių meno objektų bumas. Turinio prasme egzistenciniai kūrėjo individo ir jo veiklą įprasminančios visuomenės akistatos klausimai nepranyko iš kūrybinio repertuaro, tik šiuolaikinių menininkų buvo eksplotuojami technine prasme įvairiapusiškiau – panaudojant atsivėrusias naujoviškų technologijų, tokių kaip kompiuteriai, internetas, galimybes.

Postmodernistinis kūrybos laukas XXI a. nuosekliai išsiplėtė į daugumą tautinės vaizduojamosios dailės ir kūrybos sferų, apimančių tiek valstybines kultūrines institucijas, kultūrinės veiklos rėmimo fondus, tiek privačias meno galerijas, mokyklas ir t.t. XXI a. per du dešimtmečius  postmodernią vizualinio meno kūrybos paradigmą  gerokai paveikė oficialūs biurokratinės kultūros politikos „kūrybinių industrijų“  reikalavimai, bei  nuostatos dėl aktyvaus įsitraukimo į komercinės plotmės veiklą. Tokia šiuolaikinės tautinės dailės tradicija, vaizduojamo meno kalba postmoderniai pertransiliuojanti asmeniško, intymaus, dvasinio prado paieškas yra veikiama technologiniais biurokratinių inovacijų algoritmais. Taip panaikinamos ar perkeičiamos įprastinės egzaltuotos kūrybos nuostatos ir modernistinės kūrybos pasaulėžiūra dar kartą verčiamos kitu kampu, rakursu.

Vertinant šią kultūros politikos technologijų empirinę pergalę kaip idealios egzistencijos karikatūrą ar parodiją, yra galimybė teigti, kad gamtinės evoliucijos kūrybiniame fone prasideda sąlygiškas ir naujas antiegzistencijos, antipostmodernizmo, antimeno vystymosi etapas.