Tadas Žvirinskis sonetų rinkinyje „Sonetariumas“ kuria savotišką žemėlapį – gyventų ir lankytų vietų, prisiminimų, patirčių, įamžina bėgantį laiką. Laikydamasis tam tikro poetinio atstumo, fiksuoja laiko lemiamus vietų pokyčius ir didelį dėmesį skiria priežasties bei pasekmės ryšiui.

„Sonetariume“ gausu intertekstų ir simbolių – puikiai atpažįstamų ir transformuotų. Knygoje derinama kanoniška (grakšti, lyriška, muzikali) soneto forma su autoriui būdingu polinkiu ieškoti išskirtinesnės raiškos – proziškais, netgi rupesniais žodžiais, prie aforizmų priartėjančiomis ištaromis. Ašis, ant kurios laikosi „Sonetariumo“ pasaulis, yra (savi)ironija.